Vaidina: Keira Knightley, Jude Law, Aaron Johnson ir kt.
IMDB : 6,8
Šiandien buvo smarkiai pareklamuota Akropolio kino diena, ir, dėl nepaaiškinamų priežasčių, Vingio Forum Cinemas šia proga irgi rodė filmus po 8 litus. Nenuliūdino manęs prekybcentrio švenčių logikos trūkumas ir nusprendžiau pasinaudoti proga nebrangiai pamatyti filmą. Net nekilo klausimas, ką pasirinkti - žinoma, kad naująją "Anos Kareninos" ekranizaciją. Visada įdomu pamatyti kaip interpretuojama visiems žinoma istorija, kaip režisierius nusprendžia sudominti žiūrovą, kuris dar prieš įžengdamas į teatro salę kuo puikiausiai žino visą siužetą ir istorijos pabaigą. Ir ko mes, kaip žiūrovai ieškome jau žinomoje istorijoje?
Visų pirma, dėmesys kliūna į aktorius. Akivaizdu, jog Keira Knightley - režisieriaus mūza, ji vaidino pagrindinius vaidmenis žymiausiuose jo filmuose ("Atonement", "Pride and Prejudice"). Kiek netikėtas pasirinkimas Vronskio vaidmeniui - jaunas aktorius, savo karjerą pradėjęs Walt Disney filmuose, Aaron Johnson. Pirmą kartą pamačiau šį aktorių filme "Nowhere boy" ir jau nuo tada laukiau, kol išvysiu šį talentingą vyrą dar viename rimtame vaidmenyje, tačiau nesitikėjau, kad jis padarys tokį karjeros šuolį. Manau, apie šį aktorių teks dar daug išgirsti... Jude Law vaidmuo pasirodė gan netikėtas. Juk šis aktorius nuolat tituluojamas karščiausiu Holivudo jaunikiu ir panašiai, todėl kaip ir logiška atrodė, jog tai jis vaidintų Vronskį, jauną gražų Anos mylimąjį, o ne nebereikalingą, pamestą ir pernelyg atlaidų vyrą. Vis dėlto, Jude Law šiame vaidmenyje atrodė beveik neatpažįstamas, tikrai įsijautęs į personažą. Taigi, galiu drąsiai sakyti, jog pagrindinių vaidmenų aktoriai parinkti puikiai.
Įdomus ir filmo pateikimas. Labai daug metaforų, viena jų - teatro scena. Joje prasideda filmo veiksmas, joje ir pasibaigia, taip lyg pabrėžiant šios istorijos iliuziškumą, netikrumą, tuo pačiu ir teatrališkumą. Taip sušvelninamas tragiškas siužetas, žiūrovas tarsi paguodžiamas jam parodant, jog visa tai - netikra. Režisierius šiame filme pasirinko pabrėžti tai, ko Tolstojus savo kūrinyje taip smarkiai neakcentavo - moters požiūrį į vyro neištikimybę. Knygoje Anos tragedija ta, kad ji priversta pasirinkti - ar būti su mylimuoju, tačiau netekti galimybės dar kada išvysti savo sūnų; ar paklust motinystės instinktui, tačiau prarasti laimę ir gyvenimo prasmę. Tuo tarpu Joe Wright nusprendė pabrėžti kitą Anos Kareninos tragedijos pusę ir tarsi užduoti klausimą - kas nutinka, kai moteris, praradusi sūnų, socialinį statusą, žmonių pagarbą dėl savo mylimojo, ima abejoti jo ištikimybe? Režisierius filme puikiai atskleidžia moters priklausomybę nuo vyro, net beprotybę iš meilės. Manau, jog moters psichologija filme buvo tikrai subtiliai išnagrinėta ir perteikta.
Galiu pasakyti, jog filmas tikrai nustebino savo gilumu ir neįprastais režisūriniais sprendimais, žinoma istorija buvo paversta kažkuo nauju, o tai, manau, ir yra didžiausias pasiekimas.
Mano vertinimas: 7,9/10
