Režisavo: William Wyler
Vaidina: Audrey Hepburn,
Shirley MacLaine,
James Garner ir kt.
Metai: 1961
IMDB: 7,7
Negaliu
patikėt, kad tik šiandien pamačiau šį filmą, jis toks vertas dėmesio ir
ne vieno, o net kelių peržiūrėjimų... Visų pirma, žiūrėdama stebėjaus,
kad tokiais gūdžiais (mano, jauniklės, vertinimu) 1961 metais jau buvo
drįstama kine kalbėti apie tokias temas, kaip homoseksualumas. Bet pats
filmas - visai ne apie tai, o apie tai, kaip paprasta sugriauti gyvenimą
kitam. Užtenka vieno melo, vieno ne taip interpretuoto žodžio,
paskalos, išnešiotos kaimynams... Gal pasirodys keista, bet šis filmas
man visų pirma - apie patyčias. Kitaip negaliu pavadinti tų žmonių,
kurie nedrįsdami tiesiai šviesiai į akis pasakyti to, ką apie tave
galvoja, verčiau dangstosi dviprasmiškais žvilgsniais ir kreivom
šypsenėlėm. Žodžiu, filmas - apie žmogaus prigimtį, negalvojimą apie
savo veiksmų pasėkmes.
Apie
aktorių vaidybą, matyt, nėra ką ir kalbėti - visiems Audrey Hepburn
žinoma kaip nuostabi nuostabi aktorė. Bet, turiu pasakyti, šis filmas
mane labiausiai sužavėjo (tiksliau, gal sukrėtė) iš visų matytų,
kuriuose ji vaidino.Shirley MacLaine - taip pat puikiai atliko savo
vaidmenį. Nežinau, gal šiandien mano melancholiška nuotaika, bet visos
graudžios scenos man pasirodė labai paveikios (nors aš iš tų žmonių,
kurie jei žiūrėdami filmą pamato, kad kažkas iš personažų verkia,
dažniau pasišaipo, kad dirbtinai atrodo, nei įsijaučia), tai įrodo
aktorių profesionalumą ir tai, jog siužete gerai sudėlioti prasminiai
taškai. Ir dar, man patiko tai, jog visą laiką žiūrėdama numaniau, kokie
įvykiai bus vėliau (dažniausiai mano numanymas pasitvirtindavo), bet
tai nė kiek netrukdė - nors siužeto vingiai ir nuspėjami, vistiek
kažkodėl be galo stipriai paveikiantys.
Žodžiu, kaip žiūrovė jaučiuosi ir paveikta, ir sukrėsta, ir šį tą daugiau supratusi apie gyvenimą. Filmui duodu 9/10 ir daug daug pagyrimų.
