Autorė: Jodi Picoult
Originalus pavadinimas: Nineteen minutes
Leidykla: Alma littera
Metai: 2007 (šis leidimas Lietuvoje - 2008)
Vakar parsinešiau iš bibliotekos penkias knygas, tarp jų ir šią - nučiupinėtą, pageltusiais puslapiais, su pabraukimais ir pasibraukimais paraštėje - kitaip tariant, visais ženklais, bylojančiais šios knygos populiarumą. O tuo pačiu ir tai, jog mano pažintis su Jodi Picoult knygomis prasidėjo žymiai vėliau, nei daugelio kitų knygų mėgėjų. Kažkaip ilgai vengiau šios autorės knygų, visuomet lentyna, pilna vieno ir to paties rašytojo knygų, kurias, atrodo, skiria tik pavadinimai, man asociavosi su dviem dalykas - arba jas parašė pripažintas klasikas, arba "ant bangos" šiuo metu esantis
popsininkas. Negražus ir netikslus pavadinimas, juk gal tai, kas šiuo metu atrodo popsas, kada nors irgi bus klasika, bet tiesiog negaliu susilaikyti taip nepavadindama rašytojų, kurių kūriniai skaitomi dėl autoriaus pavardės, o ne dėl žinios jose. Bet, kadangi laikau save gan racionaliu žmogumi, nusprendžiau atsikratyti savo nepagrįstai neigiamos nuomonės apie populiarias knygas ir iš pradžių jas paskaityti, o tik po to peikti.
Vis dėlto, neturėjau nė mažiausio noro pradėti nuo bemaž populiariausios Jodi Picoult knygos "Mano sesers globėjas", anot skaitytų atsiliepimų, sukeliančios ašarų potvynius, kažkaip skeptiškai žiūriu į tokią perdėtai jausmingą literatūrą. Paskaičiusi visų bibliotekoj buvusių Picoult knygų nugarėles (o jų buvo daug), galiausiai išsirinkau "Devyniolika minučių", kurios aprašymas žadėjo, jog siužete bus nagrinėjama smurto vidurinėje mokykloje tema. Tik pradėjusi skaityti supratau, jog siužetas sukasi apie vaikiną, kuris, nuo pat mažumės kentęs patyčias, vieną dieną ateina į mokyklą apsiginklavęs ir nušauna bei sužeidžia daugybę moksleivių. Kažkodėl visą laiką skaitydama šią knygą galvojau, jog ji parašyta po
2012 tragedijos JAV, tik perskaičius knygą ir atsivertusi pažiūrėti, kada ji išleista, supratau, kad tragedija įvyko praėjus keliems metams po knygos išleidimo. Paieškojau daugiau informacijos internete, aišku, esu girdėjusi apie panašias tragedijas, ne tik JAV mokyklose, bet mane sukrėtė tai, kiek daug jų vis dėlto buvo. Rodos, visada laikiau mokyklą saugia vieta, beveik tokia, kaip namai, bet perskaičius šią knygą o ir daugybę straipsnių apie panašius įvykius, norom nenorom nugara nuėjo šiurpas.
O baisiausia tai, kad Jodi Picoult savo knygoje pastato skaitytoją į siaubingai nepatogią padėtį - nors ir aprašo nukentėjusių vaikų skausmą, siaubą, kurį reikėjo išgyventi jiems ir jų tėvams, autorė nejučia taip nuteikia skaitytoją (ar bent taip nuteikė mane), jog jis suvokia stovįs abejose barikadų pusėse - jaučia tragedijos mastą, tačiau tuo pačiu ir supranta, kas pastūmėjo žudiką taip pasielgti. Autorė nenagrinėja veikėjo, apie kurį sukasi veiksmas - Piterio, nužudžiusio daugybę moksleivių - mąstymo, nei to, kaip jis jautėsi žudydamas, ji tiesiog kuria jo gyvenimo paveikslą, pasakodama apie kasdien patiriamas patyčias, psichologinį spaudimą ne tik mokykloje, bet ir šeimoje, paaugliui kuriamus neįveikiamus reikalavimus, kurie dar labiau jį žlugdo. Iš to lengva susidaryti vaizdą, kaip
galėjo mąstyti tas paauglys, ir norom nenorom atpažįsti jame dalelę savęs - prisimeni bent vieną kartą, kai kažkas iš tavęs pasišaipė (gal net nemanydamas, kad tai paliks tavyje randelį) ir koks jausmas tada buvo. Autorė sukelia užuojautą žudikui, vis dėlto, ji nepavaizduoja esminio skirtumo tarp jo ir kiekvieno iš mūsų, kažkada buvusio paaugliais ir kentusio bendraamžių pažeminimą - kas įvyko jo galvoje, kad noras pasipriešinti virto noru žudyti?
Net nežinau, kaip vertinti šią knygą, tuo pačiu ir noriu ją girti, nes skaičiau neatsitraukdama, knyga tikrai užkabino labai jautrią istoriją ir autorė sugebėjo į ją pažvelgti nevienpusiškai - matydama joje ne aukas ir kaltininką, o TIK aukas. Vis dėlto, žvelgiant kitaip, man nepatiko tai, jog knyga lyg specialiai taip "sukalta", kad graudintų skaitytoją, kiek per smarkiai žaidžiama emocijomis, paliekant joms didžiausią vaidmenį. Ir siužetas rodos pasirinktas toks, kuris lyg tyčia drasko skaudžią visuomenės žaizdą (atrodo, lyg tokiu pasirinkdama tokią temą, apie kurią ir taip daug kalbama, autorėn siektų populiarumo), konkrečiai neatsakydamas į jokius klausimus - kas kaltas: ar žudikas ir nestabili jo psichika; ar tėvai, nematę, jog jų sūnuje bręsta keršto troškimas; ar aplinka ir socialinė mokyklos sandara, kurioje visada yra populiarieji ir žeminamieji?.. O ir veiksmo atomazga atrodo tokia pritempta, toks "skandaliukas", kad ne tik pagrindinis veikėjas kažką nužudė. Todėl taip ir negaliu konkrečiai pasakyti, ar patiko, ar nepatiko, vertingas skaitalas ar bevertis, verčiau patys paskaitykit ir nuspręskit. Žinau tik tiek, kad knyga tikrai suteikė skaitymo malonumą ir privertė mąstyti apie tai, kas vyksta - nors atsakymų ir nedavė, vis dėlto iškėlė klausimus. Nuo šiol stengsiuos nebesakyti, kad knyga bloga tol, kol jos neperskaitysiu (et, nejaugi vis dėlto teks skaityti "Mano sesers globėja"...?:)
Siužetas 5/10 (vien dėl atomazgos, kuri buvo nuspėjama, dirbtina, ir rodės, kad ja norima pasiekti skaitytojų nuostabą)
Veikėjai 7/10 (personažai pasirodė tikrai neblogai sukurti, kiekvienas su savo problemos, loginiu pagrindimu, įtikinami ir įdomūs, gal kiek per daug tipažiški)
Rašymo stilius 6/10 (jau nuo pat pirmo skyriaus šokinėjimas nuo vieno viekėjo prie kito erzino, kažkodėl priminė paauglių literatūrą... Vis dėlto, po kelių skyrių įsijaučiau į tokį pasakojimo būdą ir jis man nebetrukdė)
Verdiktas: 6/10 
