Knyga: Margaret Atwood "Tarnaitės pasakojimas"


Autorė: Margaret Atwood
Originalus pavadinimas: The Handmaid's tale
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 1985 (šis leidimas Lietuvoje - 2012)
Puslapių skaičius: 336

Net nežinau, nuo ko pradėti aprašinėti šią knygą, parsinešiau ją iš bibliotekos su savo mėgstamiausio autoriaus nauja knyga, kurios atsiradimo bibliotekoje ilgai laukiau (Jostein Gaarder "Kortų žaidimas"), bet ši nustelbė ne tik lauktąją, bet dar kelias prieš tai ir po to skaitytas knygas - "Tarnaitės pasakojimas" tikrai buvo kažkas tokio! Žinot, kaip būna, kai perskaitai knygą ar pažiūri filmą ir paskui dar kokią savaitę nuotrupos ar netikėtos mintys vis blyksteli galvoje? Tai va, čia tikrai toks kūrinys.
Nenoriu papasakoti per daug, nes labiau tikiuosi, kad bent kažkas, perskaitęs šį mano įrašą susidomės knyga ir ją perskaitys, todėl nenoriu išduoti siužeto, bet tuo pačiu negaliu ir nieko nepapasakoti... Apsiribosiu pasakydama, jog veiksmas vyksta distopinėje visuomenėje, kurioje visi žmonės suskirstyti į kategorijas ir turi tam tikras funkcijas.
 Visą laiką skaitant knygą kirbėjo mintis, kad nors aprašoma visuomenė atrodo žiauri ir neteisinga, taip atrodo todėl, kad ji yra ant pradinio laiptelio - žmonės, gyvenę laisvėje, neturėję jiems primestų vaidmenų dar prisimena, koks tai jausmas, todėl taip skaudu yra įsisprausti į naujojo pasaulio rėmus. Knygoje šie žmonės dažnai vadinami tarpine karta, skiriančia dvi skirtingas visuomenės santvarkas. Visą laiką negalėjau nustoti galvoti, kad jei būtų aprašoma ne tarpinė, o, tarkim, penktoji ar devintoji karta, viskas būtų kitaip - aprašomi žmonės nejaustų tokio emocinio skausmo, jiems vyraujantis gyvenimo būdas atrodytų įprastas, nes kitokio jie nematė. Kažkodėl man norisi tai sugretinti su ekstremaliomis religijomis ar sektomis - juk jose uždarai gyvenantys žmonės irgi nematę kitokio gyvenimo, jiems keisčiausi dalykai ar papročiai (žiūrint mūsų akimis) atrodo normalūs. Bet tada pagalvoju ir apie savo - mūsų visuomenę, kurioje gyvename, gal ir ji kažkuo nenormali, iškreipta, žiūrint kitu požiūriu? Gal mes tiesiog pripratę gyventi tai ir ne kitaip, bet tai darydami praleidžiame kažką esminio, prarandame žmogiškumą? Ko verta kultūra, jei ji sukuriama dirbtinai?
Žodžiu, šioje knygoje apstu filosofijos, kuri skatina mąstyti, abejoti ir stebėtis. Nors visose recenzijose "Tarnaitės pasakojimas" lyginamas su Orwelo "1984", šią knygą esu linkusi lyginti su visomis distopijomis, ne tik su viena konkrečia, juk jų visų tikslas parodyti pasaulio sugedimą, žmogaus laisvės troškimą ir maištą, kuris kyla net didžiausioje kontrolėje.
Vertinimui net nesinori skirstyti, kiek balų duočiau už siužetą, originalumą ar personažus, nes puikiai suprantu, kad bendras knygos įspūdis nustelbia visus trūkumus (jei tokių yra).

Vertinimas: 10/10
Read more

Knyga: Jodi Picoult "Devyniolika minučių"






Autorė: Jodi Picoult
Originalus pavadinimas: Nineteen minutes
Leidykla: Alma littera
Metai: 2007 (šis leidimas Lietuvoje - 2008)

Vakar parsinešiau iš bibliotekos penkias knygas, tarp jų ir šią - nučiupinėtą, pageltusiais puslapiais, su pabraukimais ir pasibraukimais paraštėje - kitaip tariant, visais ženklais, bylojančiais šios knygos populiarumą. O tuo pačiu ir tai, jog mano pažintis su Jodi Picoult knygomis prasidėjo žymiai vėliau, nei daugelio kitų knygų mėgėjų. Kažkaip ilgai vengiau šios autorės knygų, visuomet lentyna, pilna vieno ir to paties rašytojo knygų, kurias, atrodo, skiria tik pavadinimai, man asociavosi su dviem dalykas - arba jas parašė pripažintas klasikas, arba "ant bangos" šiuo metu esantis popsininkas. Negražus ir netikslus pavadinimas, juk gal tai, kas šiuo metu atrodo popsas, kada nors irgi bus klasika, bet tiesiog negaliu susilaikyti taip nepavadindama rašytojų, kurių kūriniai skaitomi dėl autoriaus pavardės, o ne dėl žinios jose. Bet, kadangi laikau save gan racionaliu žmogumi, nusprendžiau atsikratyti savo nepagrįstai neigiamos nuomonės apie populiarias knygas ir iš pradžių jas paskaityti, o tik po to peikti.
Vis dėlto, neturėjau nė mažiausio noro pradėti nuo bemaž populiariausios Jodi Picoult knygos "Mano sesers globėjas", anot skaitytų atsiliepimų, sukeliančios ašarų potvynius, kažkaip skeptiškai žiūriu į tokią perdėtai jausmingą literatūrą. Paskaičiusi visų bibliotekoj buvusių Picoult knygų nugarėles (o jų buvo daug), galiausiai išsirinkau "Devyniolika minučių", kurios aprašymas žadėjo, jog siužete bus nagrinėjama smurto vidurinėje mokykloje tema. Tik pradėjusi skaityti supratau, jog siužetas sukasi apie vaikiną, kuris, nuo pat mažumės kentęs patyčias, vieną dieną ateina į mokyklą apsiginklavęs ir nušauna bei sužeidžia daugybę moksleivių. Kažkodėl visą laiką skaitydama šią knygą galvojau, jog ji parašyta po 2012 tragedijos JAV, tik perskaičius knygą ir atsivertusi pažiūrėti, kada ji išleista, supratau, kad tragedija įvyko praėjus keliems metams po knygos išleidimo. Paieškojau daugiau informacijos internete, aišku, esu girdėjusi apie panašias tragedijas, ne tik JAV mokyklose, bet mane sukrėtė tai, kiek daug jų vis dėlto buvo. Rodos, visada laikiau mokyklą saugia vieta, beveik tokia, kaip namai, bet perskaičius šią knygą o ir daugybę straipsnių apie panašius įvykius, norom nenorom nugara nuėjo šiurpas.
O baisiausia tai, kad Jodi Picoult savo knygoje pastato skaitytoją į siaubingai nepatogią padėtį - nors ir aprašo nukentėjusių vaikų skausmą, siaubą, kurį reikėjo išgyventi jiems ir jų tėvams, autorė nejučia taip nuteikia skaitytoją (ar bent taip nuteikė mane), jog jis suvokia stovįs abejose barikadų pusėse - jaučia tragedijos mastą, tačiau tuo pačiu ir supranta, kas pastūmėjo žudiką taip pasielgti. Autorė nenagrinėja veikėjo, apie kurį sukasi veiksmas - Piterio, nužudžiusio daugybę moksleivių - mąstymo, nei to, kaip jis jautėsi žudydamas, ji tiesiog kuria jo gyvenimo paveikslą, pasakodama apie kasdien patiriamas patyčias, psichologinį spaudimą ne tik mokykloje, bet ir šeimoje, paaugliui kuriamus neįveikiamus reikalavimus, kurie dar labiau jį žlugdo. Iš to lengva susidaryti vaizdą, kaip galėjo mąstyti tas paauglys, ir norom nenorom atpažįsti jame dalelę savęs - prisimeni bent vieną kartą, kai kažkas iš tavęs pasišaipė (gal net nemanydamas, kad tai paliks tavyje randelį) ir koks jausmas tada buvo. Autorė sukelia užuojautą žudikui, vis dėlto, ji nepavaizduoja esminio skirtumo tarp jo ir kiekvieno iš mūsų, kažkada buvusio paaugliais ir kentusio bendraamžių pažeminimą - kas įvyko jo galvoje, kad noras pasipriešinti virto noru žudyti?
Net nežinau, kaip vertinti šią knygą, tuo pačiu ir noriu ją girti, nes skaičiau neatsitraukdama, knyga tikrai užkabino labai jautrią istoriją ir autorė sugebėjo į ją pažvelgti nevienpusiškai - matydama joje ne aukas ir kaltininką, o TIK aukas. Vis dėlto, žvelgiant kitaip, man nepatiko tai, jog knyga lyg specialiai taip "sukalta", kad graudintų skaitytoją, kiek per smarkiai žaidžiama emocijomis, paliekant joms didžiausią vaidmenį. Ir siužetas rodos pasirinktas toks, kuris lyg tyčia drasko skaudžią visuomenės žaizdą (atrodo, lyg tokiu pasirinkdama tokią temą, apie kurią ir taip daug kalbama, autorėn siektų populiarumo), konkrečiai neatsakydamas į jokius klausimus - kas kaltas: ar žudikas ir nestabili jo psichika; ar tėvai, nematę, jog jų sūnuje bręsta keršto troškimas; ar aplinka ir socialinė mokyklos sandara, kurioje visada yra populiarieji ir žeminamieji?.. O ir veiksmo atomazga atrodo tokia pritempta, toks "skandaliukas", kad ne tik pagrindinis veikėjas kažką nužudė. Todėl taip ir negaliu konkrečiai pasakyti, ar patiko, ar nepatiko, vertingas skaitalas ar bevertis, verčiau patys paskaitykit ir nuspręskit. Žinau tik tiek, kad knyga tikrai suteikė skaitymo malonumą ir privertė mąstyti apie tai, kas vyksta - nors atsakymų ir nedavė, vis dėlto iškėlė klausimus. Nuo šiol stengsiuos nebesakyti, kad knyga bloga tol, kol jos neperskaitysiu (et, nejaugi vis dėlto teks skaityti "Mano sesers globėja"...?:)


Siužetas 5/10 (vien dėl atomazgos, kuri buvo nuspėjama, dirbtina, ir rodės, kad ja norima pasiekti skaitytojų nuostabą)
Veikėjai 7/10 (personažai pasirodė tikrai neblogai sukurti, kiekvienas su savo problemos, loginiu pagrindimu, įtikinami ir įdomūs, gal kiek per daug tipažiški)
Rašymo stilius 6/10 (jau nuo pat pirmo skyriaus šokinėjimas nuo vieno viekėjo prie kito erzino, kažkodėl priminė paauglių literatūrą... Vis dėlto, po kelių skyrių įsijaučiau į tokį pasakojimo būdą ir jis man nebetrukdė)

Verdiktas: 6/10
Read more

Filmas: Tirpstant

Originalus pavadinimas: Names Ba-geshem
Režisavo: Doron Eran
Vaidina: Hen Yanni, Yonatan Barak, Limor Goldstein ir kt.
Metai: 2011
IMDB: 7,7

Vakar pagaliau nuėjau į "Skalviją" pasižiūrėti jau beveik besibaigiančio LGBT filmų festivalio „Kitoks kinas“ ir iškart pasigailėjau, kad susigriebiau taip vėlai ir praleidau tiek daug gerų filmų. Dar liko uždarymo diena, tai, matyt, žiūrėsiu viską, ką tądien rodys.
Taigi, o dabar apie "Tirpstant". Prieš filmą festivalio organizatorius jį trumpai pristatė: sužinojau, kad režisierių sukurti šį filmą įkvėpė įvykis Tel Avive, kur 2009 prie gėjų baro įvyko susišaudymas, dauguma sužeistųjų buvo nepilnamečiai. Režisierius pastebėjo, kad daugumos sužeistųjų ligoninėje nelankė tėvai, bijodami, kad jų pažįstami sužinos apie jų sūnaus ar dukros lytinę orientaciją. Filmas prasideda taikliais žodžiais: "niekas nemoko, kaip būti gera motina".
Siužetas pasakoją apie šeimą, kurioje auga Asifas, dar tik ieškantis savo tapatybės. Vieną dieną, jam išėjus, tėvai randa paslėptus moteriškus drabužius, kuriais vaikinas mėgsta persirenginėti. Tėvas, su motinos pritarimu, nusprendžia pamokyti sūnų ir grįžusio jo nebeįsileidžia į namus. Tikėdamiesi, jog sūnus neturėdamas kur eiti apsigalvos, grįš namo ir pakeis gyvenimo būdą, tėvai jo laukia, bet iš sūnaus draugo sužino, kad Asifas iškeliavo dirbti į Australiją. Po kelių metų sunkiai suserga Asifo tėvas ir motina pasamdo detektyvą, kad šis surastų dingusį sūnų ir praneštų jam apie tėvo ligą. Tik detektyvas randa nebe Asifą, o Aną - merginą, kuria Asifaas tapo pasikeistęs lytį. Norėdamas būti arčiau tėvo ir padėti jam ištverti ligą, Asifas (dabar jau Ana) apsimeta slaugos darbuotoja. Tėvo jėgos vis silpsta, bet Ana jam padeda ištverti likusias dienas. Netikėtai motina atpažįsta Anoje savo sūnų - Asifą ir jos požiūris ima keistis.
Filmas, nors ir nagrinėjantis tokią jautrią temą, man pasirodė labai šviesus ir teigiamas - motina, nors ir išvariusi sūnų iš namų ir taip jo netekusi, vėliau pripažįsta jį kaip dukrą, mirštantis tėvas paslapčia supranta viską, kas vyksta ir jo paskutinės gyvenimo akimirkos praleidžiamos susitaikius su savimi pačiu.
Aktorių vaidyba - puiki, jų kuriami veikėjų psichologiniai paveikslai nustebino mane savo realistiškumu. Labiausiai sužavėjo Limor Goldstein, atlikusi Asifo/Anos motinos Galia vaidmenį. Aktorė puikiai atspindėjo kančią žmogaus, kuris yra priverstas rinktis: paaukoti savo principus ir įsitikinimus ar netekti artimo žmogaus. Visos stambiaplanės scenos, kuriose vaidino ši aktorė, buvo neįtikėtinos - net nemaniau, kad veide gali taip ryškiai atsispindėti tokios prieštaringos emocijos, bet Limor Goldstein meistriškai sugebėjo perteikti tai, kad jai nesuvokiamas sūnaus virsmas, tačiau tuo pačiu ir motinišką švelnumą savo vaikui. Mano manymu, būtent šios aktorės kuriama veikėja ryškiausiai atskleidė emocinę istorijos pusę. Vis dėlto, kiti aktoriai tikrai ne prastesni - puikius vaidmens sukurė tiek Ami Weinberg, vaidinęs Asifo/Anos tėvą, tiek Hen Yanni, atlikusi pagrindinį vaidmenį.
Įdomu ir tai, kad filmas daugiasluosknis, kiekvienas, veikiantis jame, turi savo istoriją, savo unikalų charakterį, čia nėra beveidžių ar stereotipų. Mirštantis tėvas - tai atskira siužeto linija, kančia žmogaus, kuris lėtai nyksta. Abu Asifo tėvai kuria bendrą istoriją - meilės, kuri nedingsta net sunkiausiose gyvenimo situacijose. Dėdė - tai istorija žmogaus, kuris savyje turi daug neapykantos, bet geba ją savyje pažaboti. Tas šiame filme ir gražu - daug skirtingų gyveimų, skirtingų kančios formų, tačiau galiausiai viskas išsisprendžia, jausmai nurimsta ir tampa šviesu.
Manau, kiekvienam bent kartą gyvenime reikėtų pažiūrėti tokį filmą. Nesakau, kad konkrečiai šį - yra ir daugiau filmų, kalbančių panašiai, bet apie tą patį -  lytinė orientacija nėra kažkas, kas atsiranda iš niekur - tai žmogaus tapatybės dalis ir niekas neturėtų būti dėl to teisiamas. Tavo artimasis, kas jis bebūtų - gėjus, lesbietė, transeksualas, heteroseksualas - yra tas pats žmogus, kurį pažinojai visą gyvenimą, todėl tai, kaip jis atrodo ar ką myli - nieko nekeičia. Taigi šį filmą rekomenduoju visiems - vieniems tai bus puiki proga atrasti savyje daugiau tolerancijos, kitiems - priminimas mylėti savo artimą, priimti jį tokį koks yra ir džiaugtis kiekviena kartu praleista minute.
Mano vertinimas: 9/10



Read more