Režisavo: Doron Eran
Vaidina: Hen Yanni, Yonatan Barak, Limor Goldstein ir kt.
Metai: 2011
IMDB: 7,7
Vakar pagaliau nuėjau į "Skalviją" pasižiūrėti jau beveik besibaigiančio LGBT filmų festivalio „Kitoks kinas“ ir iškart pasigailėjau, kad susigriebiau taip vėlai ir praleidau tiek daug gerų filmų. Dar liko uždarymo diena, tai, matyt, žiūrėsiu viską, ką tądien rodys.
Taigi, o dabar apie "Tirpstant". Prieš filmą festivalio organizatorius jį trumpai pristatė: sužinojau, kad režisierių sukurti šį filmą įkvėpė įvykis Tel Avive, kur 2009 prie gėjų baro įvyko susišaudymas, dauguma sužeistųjų buvo nepilnamečiai. Režisierius pastebėjo, kad daugumos sužeistųjų ligoninėje nelankė tėvai, bijodami, kad jų pažįstami sužinos apie jų sūnaus ar dukros lytinę orientaciją. Filmas prasideda taikliais žodžiais: "niekas nemoko, kaip būti gera motina".
Siužetas pasakoją apie šeimą, kurioje auga Asifas, dar tik ieškantis savo tapatybės. Vieną dieną, jam išėjus, tėvai randa paslėptus moteriškus drabužius, kuriais vaikinas mėgsta persirenginėti. Tėvas, su motinos pritarimu, nusprendžia pamokyti sūnų ir grįžusio jo nebeįsileidžia į namus. Tikėdamiesi, jog sūnus neturėdamas kur eiti apsigalvos, grįš namo ir pakeis gyvenimo būdą, tėvai jo laukia, bet iš sūnaus draugo sužino, kad Asifas iškeliavo dirbti į Australiją. Po kelių metų sunkiai suserga Asifo tėvas ir motina pasamdo detektyvą, kad šis surastų dingusį sūnų ir praneštų jam apie tėvo ligą. Tik detektyvas randa nebe Asifą, o Aną - merginą, kuria Asifaas tapo pasikeistęs lytį. Norėdamas būti arčiau tėvo ir padėti jam ištverti ligą, Asifas (dabar jau Ana) apsimeta slaugos darbuotoja. Tėvo jėgos vis silpsta, bet Ana jam padeda ištverti likusias dienas. Netikėtai motina atpažįsta Anoje savo sūnų - Asifą ir jos požiūris ima keistis.
Filmas, nors ir nagrinėjantis tokią jautrią temą, man pasirodė labai šviesus ir teigiamas - motina, nors ir išvariusi sūnų iš namų ir taip jo netekusi, vėliau pripažįsta jį kaip dukrą, mirštantis tėvas paslapčia supranta viską, kas vyksta ir jo paskutinės gyvenimo akimirkos praleidžiamos susitaikius su savimi pačiu.
Aktorių vaidyba - puiki, jų kuriami veikėjų psichologiniai paveikslai nustebino mane savo realistiškumu. Labiausiai sužavėjo Limor Goldstein, atlikusi Asifo/Anos motinos Galia vaidmenį. Aktorė puikiai atspindėjo kančią žmogaus, kuris yra priverstas rinktis: paaukoti savo principus ir įsitikinimus ar netekti artimo žmogaus. Visos stambiaplanės scenos, kuriose vaidino ši aktorė, buvo neįtikėtinos - net nemaniau, kad veide gali taip ryškiai atsispindėti tokios prieštaringos emocijos, bet Limor Goldstein meistriškai sugebėjo perteikti tai, kad jai nesuvokiamas sūnaus virsmas, tačiau tuo pačiu ir motinišką švelnumą savo vaikui. Mano manymu, būtent šios aktorės kuriama veikėja ryškiausiai atskleidė emocinę istorijos pusę. Vis dėlto, kiti aktoriai tikrai ne prastesni - puikius vaidmens sukurė tiek Ami Weinberg, vaidinęs Asifo/Anos tėvą, tiek Hen Yanni, atlikusi pagrindinį vaidmenį.
Įdomu ir tai, kad filmas daugiasluosknis, kiekvienas, veikiantis jame, turi savo istoriją, savo unikalų charakterį, čia nėra beveidžių ar stereotipų. Mirštantis tėvas - tai atskira siužeto linija, kančia žmogaus, kuris lėtai nyksta. Abu Asifo tėvai kuria bendrą istoriją - meilės, kuri nedingsta net sunkiausiose gyvenimo situacijose. Dėdė - tai istorija žmogaus, kuris savyje turi daug neapykantos, bet geba ją savyje pažaboti. Tas šiame filme ir gražu - daug skirtingų gyveimų, skirtingų kančios formų, tačiau galiausiai viskas išsisprendžia, jausmai nurimsta ir tampa šviesu.
Manau, kiekvienam bent kartą gyvenime reikėtų pažiūrėti tokį filmą. Nesakau, kad konkrečiai šį - yra ir daugiau filmų, kalbančių panašiai, bet apie tą patį - lytinė orientacija nėra kažkas, kas atsiranda iš niekur - tai žmogaus tapatybės dalis ir niekas neturėtų būti dėl to teisiamas. Tavo artimasis, kas jis bebūtų - gėjus, lesbietė, transeksualas, heteroseksualas - yra tas pats žmogus, kurį pažinojai visą gyvenimą, todėl tai, kaip jis atrodo ar ką myli - nieko nekeičia. Taigi šį filmą rekomenduoju visiems - vieniems tai bus puiki proga atrasti savyje daugiau tolerancijos, kitiems - priminimas mylėti savo artimą, priimti jį tokį koks yra ir džiaugtis kiekviena kartu praleista minute.
Mano vertinimas: 9/10
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą