Filmas: The silence of the lambs

Režisierius: Jonathan Demme
Vaidina: Jodie Foster, Anthony Hopkins ir kt.
IMDB: 8,7

Pagaliau pagaliau pagaliau prisiruošiau pažiūrėti šį filmą. Tiesiog, prieš kokius metus perskaičiau Thomas Harris to paties pavadinimo knygą, pagal kurią jis ir sukurtas. O kai iš pradžių perskaitai knygą, filmą žiūrėti būna kažkaip...neįtikinama. Vis "gaudai" režisierių, kur jis kokią sceną išėmė, kur pridėjo kažką savo, ir šiaip, visą laiką nesąmoningai tikrini, ar veiksmas vyksta "kaip knygoj".
Šioje knygos ekranizacijoje režisierius nedaug nukrypo nuo siužeto, pasakojamo knygoje, todėl nenusivyliau. Gal kiek kitaip buvo kuriama įtampa - filme ji radėjo rastis tik kažkur nuo vidurio, o knygoje - palaipsniui augo nuo pat pradžių. Vis dėlto, ekranizacija įtraukė taip, kad net nepastebėjau, kiek laiko prabėgo ją bežiūrint.
Aktoriai taip pat nenuvylė. Hopkins tikrai puikiai atliko intelektualaus žudiko vaidmenį, nors vaizduotėje buvau susikūrusi kiek kitokį Hanibalo paveikslą, aktoriaus kuriamas personažas tikrai netrukdė, net neabejoju, kad jei dar kartą skaityčiau knygą, įsivaizduočiau būtent jį. Jodie Foster keistas šveplavimas pridėjo jos charakteriui šarmo, o ir šiaip, tikrai geras vaidmuo man pasirodė, nežinau, gal aš nebegaliu objektyviai vertint, na nes labai jau man tas siužetas puikus, tai ir visa kita, kas jį išpildo man patinka.
Knyga vs filmas - pastarasis nusileidžia nebent scena, kur (spoiler alert!!!) Hanibalas užsideda negyvelio veidą tam, kad ištrūktų iš kalėjimo. Ekranizacijoj tai kažkaip pernelyg nuspėjamai buvo parodyta, kartu žiūrėjęs draugas sakė, kad jam akivaizdu, kas čia bus, tuo tarpu knygoj tai tikrai tikrai buvo netikėta. Ir šiaip, visi esminiai dialogai knygoje geriau suskambėjo, gal jiems suvokti reikia duoti sau daugiau laiko, kelis kartus persiskaityt, o čia visos esminės potekstės praplaukė pro ausis.
Vienu žodžiu, siužetas nerealus, filmas - tiksliai pagal siužetą, aktoriai puikūs, tai žiūrėti verta ir dar kartą verta. Tik nežinau, ar iš pradžių knygą, po to filmą, ar atvirkščiai.. Čia jau kaip jum noris.

Mano vertinimas: bijau vertint, bo nežinau, ar už patį filmo pastatymą, ar už Thomas Harris knygą tuos balus duodu... Be tebūnie 9/10 už bendrą rezultatą.

Read more

Filmas: Upside down

Režisierius: Juan Solanas
Vaidina: Jim Sturgess, Kirsten Dunst, Timothy Spall ir kt.
IMDB: 6,3

Ir vėl vakarui ieškojau kažko,kas būtų apie meilę, bet su šiek tiek sci-fi (mokslinės fantastikos) elementų. Upside down aprašymas iškart patraukė pažadu, jog tai "filmas apie dvi šalia egzistuojančias planetas su skirtinga gravitacija". Bet tai turbūt ir buvo vienintelis įdomus dalykas. Visa kita - taip tikėta, nuspėjama ir banalu, kad net nežinau, ką ir besakyti. Gal prie tokios filmo nesėkmės prisidėjo tai, kad režisierius tuo pat metu ir scenaristas?.. Juk savo mintis surežisuoti visada būna sunkiau, o kai niekas iš šalies nepadeda, va, tokia banalybė ir išeina.
Žodžiu, siužetas maždaug toks: egzistuoja dvi planetos, viena iš jų kybo virš kitos (kaip dvi hamburgerio pusės), taip išeina, kad viena kitai jos atrodo aukštyn kojom. Gravitacija kiekvienoj iš jų veikia individualiai, tai reiškia, kad ir norėdamas nenukrisi į planetą, kuri po tavim ar nenuskrisi į tą, kuri virš tavęs. Čia ir baigiasi visa mokslinė fantastika (o gaila...) ir prasideda meilė-seilė.
Berniukas iš apatinės planetos, vardu Adamas, netyčia sutinka mergaitę, vardu Eden, veiksmas prašoka kokius penkis metus ir matom jau suaugusį Adamą (vaid. Jim Sturgess) ir jau visą mergina Eden (vaid. Kirsten Dunst) paaugliškai pažeidinėjančius įstatymus, kurie draudžia keliauti į kitą planetą ar kontaktuoti su jos gyventojais. Kitaip tariant, Adamas su virve atsitempė savo mylimąją iš kitos planetos, ir su ja glėbesčiuojasi po akmeniu, kad ji nenuskristų. Kas baisiausia, aš nė kiek neperdedu. Žodžiu, banalu banalu.
Beeet, kad būtų dar banaliau, siužete atsiranda konfliktas - įsimylėjelius ima gaudyti abiejų pasaulių policijos ir per nelamingą atsitikimą Eden iš Adamo planetos nukrenta į savąją tiesiai ant uolų. Žinoma, Adamas padaro išvadą, kad ji žuvo, paliūdi ir pasikankina, o po kelių metų matome jį įsisukusį į žemutinės, prastesnės, planetos kasdienybę - darbas-namai-darbas (visai kaip pas mus, ar ne?). Skirtumas tas, kad jo darbas - su ypatingais rožinių bičių milteliais, kuriais galima nugalėti gravitaciją, todėl jis pasiryžęs sukurti kremą nuo raukšlių. Ir, žinoma, kad žiūrovams netektų ilgai laukti meilės scenų, per vos veikiantį televizorių jis pamato savo Eden - gyvą ir sveiką, kaip tyčia dirbančią vienintelei tarpplanetinei organizacijai, ir nusprendžia, kad jam reikia ten įsidarbinti. (Tiesa, pamelavau, kai sakiau, kad dvi planetos - vienintelis šio filmo geras dalykas, dar man jame buvo įdomu žiūrėti į Adamo bendradarbį vaidinantį Timothy Spall, įnešė filmui žavesio su savo smagiu personažu.)
Toliau viskas irgi vyksta lyg pagal muilo operų planą - Adamas rizikuodamas savo darbo vieta bei gyvybe (neaišku, kuris svarbesnis) nukeliauja pasirodyti Eden, koks jis gražus per tuos metus, kai jie nesimatė, užaugo, o šiai, pasirodo, amnezija, ir ji visai nepamena buvusio mylimojo... Oi, dar pamiršau pasakyti, kad nukeliavus į kitą planetą bet kokia materija pradeda degti, tai Adamui tikra to žodžiu prasme svyla kulnai ir jis turi lakstyti iš vienos planetos į kitą...
Žodžiu, gražu pažiūrėti į vaizdo efektus ir visada žavų Jim Sturgess, įdomu pažiūrėti į Timothy Spall personažą, bet jei norisi įdomaus siužeto, ieškokit jo kitur. Nes nelaimingą uždraustą meilę bei amnezija sergančią pagrindinę veikėją galim pamatyti kasdien per TV3, tuoj po "Simpsonų"... Žodžiu, norisi palinkėti režisieriui lavinti savo vaizduotę, o aktoriams - nesivelti į abejotino siužeto filmus.

(Tiesa, prasikeikiau kad prieš filmą trailerio nepažiūrėjau - praktiškai viską parodo, tai ir tas porą žiūrėjimo valandų būčiau sutaupius... Tai jei dar svarstot, ar žiūrėt šitą filmą, šekit anonsą ir žinokit, kad filme daugiau nieko ir nebus...)

Mano vertinimas: 4/10

Read more

Filmas: Lars and the real girl

Režisierius: Craig Gillespie
Vaidina: Ryan Gosling, Emily Mortimer, Paul Schneider, Kelli Garner ir kt.
IMDB: 7,4

Penktadienio vakarui norėjau kažko banalaus, mielo, šiek tiek neįprasto ir būtinai apie meilę. Pasvarsčiau tarp Wristcutters: A love story (pripažinkim, pavadinimas neblogas) ir Lars and the real girl. Pastarasis patraukė visiškai absurdišku siužetu - vienišas, toks nerd-type vyrukas, vardu Larsas (vaid. Ryan Gosling), kuriam jau per trisdešimt ir visas kaimelis jau praradę viltį, kad jis ką nors susiras, nei iš šio nei iš to praneša broliui (vaid. Paul Schneider), kad per internetą susirado merginą, ir ji ketina pasisvečiuoti kaimelyje. Aišku, visi apsidžiaugia, brolis ir jo apvalutė, kūdikio besilaukianti žmona Karin (vaid. Emily Mortimer) ima ruošti vakarienę ir laukti Larso ir jo išrinktosios, o tas pasirodo su tikroviškai atrodančia lėlė, kurią vadina Bianca ir kuri tikrai ne iš vaikų parduotuvės... Šeima, nežinodama ką daryti, susėda prie vakarienės stalo ir net išsižiojusi žiūri į tai, kaip Larsas kuo ramiausiai kalba su savo "mylimąja", kartais dar nugriebdamas maisto iš jos lėkštės. Kai tampa akivaizdu, kad tai ne pokštas, Karin su vyru sugalvoja subtilų būdą nuvesti Larsą pas gydytoją, o ši šeimai pasako, jog vienintelis būdas išgydyti šią ligą - pritarti Larsui ir apsimesti, kad Bianca gyva.
Larso brolis su žmona pasiruošia priimti viso kaimelio patyčias tam, kad tik Larsui būtų geriau ir jis greičiau išsivaduotų iš ligos, per kurią vietoj sekso prekių parduotuvės žaislo jis mato gyvą merginą. Vis dėlto, kaimelio žmonės į išskirtinę Larso ligą ir viešus jo pasirodymus su ekscentriška "mergina" žiūri labai atlaidžiai ir visi kartu nusprendžia padėti jam išgyti. Absurdas kyla iki tokio lygio, kad Bianca kartu su Larsu vyksta į bažnyčią, netgi gauna darbą... Kaimelio gyventojai visur kviečiasi Larsą kartu su jo plastikine mergina, taip įtraukdami vyrą į socialinį gyvenimą, kurio, būdamas vienas, jis visada vengė. Bianca, įsivaizduojama mergina, tampa ryšiu tarp jo ir kitų žmonių.
Nenoriu išduoti įdomiausių filmo dalių, todėl kai ką nutylėsiu ir tik pasakysiu, jog šis filmas - nuostabi istorija apie tai, kaip bendravimas ir rūpestis gali pagydyti žmogų ir padėti jam atsisakyti silpnybių. Aišku, tai labai metaforiškas filmas su subtiliu humoru, juk realiai niekas nesitikime, kad draugai ir kaimynai pritars, jei imsim visur vaikščioti su pripučiama lėle. Vis dėlto, ši hiperbolizuota situacija verčia pažiūrėti į save kitaip - gal ir man, kaip tam Larsui, kažkada yra buvę, jog jaučiausi vieniša ir visų palikta, o  mano iliuzijos trukdė pamatyti, kiek žmonių iš tikrųjų manimi rūpinasi?.. Žodžiu, filmas ir juokingas, ir tiek mielas, kad net graudu. Taigi, kuo puikiausiai išpildė mano penktadieninio filmo norus - mielas, neįprastas ir apie meilę. Tokią didelę meilę artimam žmogui, kad dėl jo gali susitaikyti su visomis keistenybėmis, kad tik padėtum jam judėti pirmyn.

Mano vertinimas: 9/10

Read more