The Children's Hour

Režisavo: William Wyler
Vaidina: Audrey Hepburn, Shirley MacLaine, James Garner ir kt.
Metai: 1961 
IMDB: 7,7

Negaliu patikėt, kad tik šiandien pamačiau šį filmą, jis toks vertas dėmesio ir ne vieno, o net kelių peržiūrėjimų... Visų pirma, žiūrėdama stebėjaus, kad tokiais gūdžiais (mano, jauniklės, vertinimu) 1961 metais jau buvo drįstama kine kalbėti apie tokias temas, kaip homoseksualumas. Bet pats filmas - visai ne apie tai, o apie tai, kaip paprasta sugriauti gyvenimą kitam. Užtenka vieno melo, vieno ne taip interpretuoto žodžio, paskalos, išnešiotos kaimynams... Gal pasirodys keista, bet šis filmas man visų pirma - apie patyčias. Kitaip negaliu pavadinti tų žmonių, kurie nedrįsdami tiesiai šviesiai į akis pasakyti to, ką apie tave galvoja, verčiau dangstosi dviprasmiškais žvilgsniais ir kreivom šypsenėlėm. Žodžiu, filmas - apie žmogaus prigimtį, negalvojimą apie savo veiksmų pasėkmes.
Apie aktorių vaidybą, matyt, nėra ką ir kalbėti - visiems Audrey Hepburn žinoma kaip nuostabi nuostabi aktorė. Bet, turiu pasakyti, šis filmas mane labiausiai sužavėjo (tiksliau, gal sukrėtė) iš visų matytų, kuriuose ji vaidino.Shirley MacLaine - taip pat puikiai atliko savo vaidmenį. Nežinau, gal šiandien mano melancholiška nuotaika, bet visos graudžios scenos man pasirodė labai paveikios (nors aš iš tų žmonių, kurie jei žiūrėdami filmą pamato, kad kažkas iš personažų verkia, dažniau pasišaipo, kad dirbtinai atrodo, nei įsijaučia), tai įrodo aktorių profesionalumą ir tai, jog siužete gerai sudėlioti prasminiai taškai. Ir dar, man patiko tai, jog visą laiką žiūrėdama numaniau, kokie įvykiai bus vėliau (dažniausiai mano numanymas pasitvirtindavo), bet tai nė kiek netrukdė - nors siužeto vingiai ir nuspėjami, vistiek kažkodėl be galo stipriai paveikiantys.
Žodžiu, kaip žiūrovė jaučiuosi ir paveikta, ir sukrėsta, ir šį tą daugiau supratusi apie gyvenimą. Filmui duodu 9/10 ir daug daug pagyrimų.

Read more

Filmų sąrašai

Aš turiu didelę bėdą - be galo dažnai pamirštu detales. Painioju filmų pavadinimus, aktorius, siužetus... Žinau, kad kartais žiūriu tikrai per daug filmų ir todėl jie man galvoj susipina, bet tikrai yra tokių filmų, kurių nesinori pamiršti ir kitąkart kam nors paklausus "gal kokį filmą parekomenduosi?" pasakyti kažką tikrai naudingo. Taigi, susidėliosiu matytus filmus į tam tikrus sąrašiukus (kurie, galbūt, tik man bus aiškūs), kuriuos karts nuo karto papildysiu ir, tikiuosi, bus lengviau nepamesti kokio lobio savo atminties kampeliuose.

Psichologiniai
Aišku, galima ginčytis ir sakyti, kad visi filmai apie žmones - psichologiniai, bet... 

El Metodo 
The Exam 
Das Experiment (angliška versija The Experiment)
Compliance  (tuo pačiu ir psichologinis, ir mindfuckas, tikrai vertas dėmesio)

Mindfuckai
 
Memento 
The Machinist 
Identity 
Cube
Magic Magic
The Game
April Fool's Day
Take Shelter
Side Effects
Passion
Never Let Me Go
The Skin I Live in
Stoker
Trance
The Prestige
Contagion
Antiviral
The Truman's Show
Mr. Nobody

Apie neįprastą meilę, arba apie tai, kai viskas būna sunkiau, nei atrodo...

Adore
Womb
The Dreamers
Perfect Sense
Closer
The Reader
The Sessions
An Education
Cracks
The Invisible
Keith
Love Me if You Dare  (nuostabus...)
A Single Man

"Lengvi" - komedijos, bet neįprastos ir mielos

Lars and the Real Girl
The Brass Teapot
Mental
The Odd Life of Timothy Green
Seeking a Friend for the End of the World
The Invention of Lying
Ghost Town
Safety Not Guaranteed
Ruby Sparks 
The Longest Week - labai elegantiškas ir kiek melancholiškas
Man Up lengvas britiškas humoras

Mergaitiški - kai norisi kažko romantiško ir truputį kvailo, bet kad galėtum ir pasijuokt, ir pasigraudent...

Just Like Heaven
Over Her Dead Body

Rimti - nagrinėjantys įvairias skaudžias problemas (dauguma apie smurtą, patyčias)

Disconnected
Chatroom
Cyberbully
The Class
Trust

Įkvepiantys

The Lives of Others - veiksmas vyksta VDR, valdžios šnipas pasiunčiamas stebėti įtarimą keliančio menininko. Filmas apie žmogiškumą, verta pamatyti.


Paremti tikrais faktas

The Theory of Everything - filmas apie Stephen Hawking gyvenimą.
Unbroken - tikrais faktais paremtas filmas apie Louis Zamperini pasakoja istoriją žmogaus, kurio visas gyvenimas buvo vieni iššūkiai ir tragiški įvykiai, bet jis sugebėjo išlaikyti savo žmogiškumą, moralę ir viską įveikti.
The Help 
Eizenšteinas Gvanachuate neįprastas ir įsimintinas
Big Eyes

Kino pavasaris 2015

Little death - smagus, lengvas, apie tai, ką žmonės gali padaryti dėl trupučio meilės ir malonumo
Voice Over - man nelabai, bet yra įdomių režisūrinių sprendimų ir šmaikščių vietų
Xenia - geri aktoriai, įdomus siužetas, tuo pačiu ir paprastas, ir apie viską
Read more

Knyga: Margaret Atwood "Tarnaitės pasakojimas"


Autorė: Margaret Atwood
Originalus pavadinimas: The Handmaid's tale
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 1985 (šis leidimas Lietuvoje - 2012)
Puslapių skaičius: 336

Net nežinau, nuo ko pradėti aprašinėti šią knygą, parsinešiau ją iš bibliotekos su savo mėgstamiausio autoriaus nauja knyga, kurios atsiradimo bibliotekoje ilgai laukiau (Jostein Gaarder "Kortų žaidimas"), bet ši nustelbė ne tik lauktąją, bet dar kelias prieš tai ir po to skaitytas knygas - "Tarnaitės pasakojimas" tikrai buvo kažkas tokio! Žinot, kaip būna, kai perskaitai knygą ar pažiūri filmą ir paskui dar kokią savaitę nuotrupos ar netikėtos mintys vis blyksteli galvoje? Tai va, čia tikrai toks kūrinys.
Nenoriu papasakoti per daug, nes labiau tikiuosi, kad bent kažkas, perskaitęs šį mano įrašą susidomės knyga ir ją perskaitys, todėl nenoriu išduoti siužeto, bet tuo pačiu negaliu ir nieko nepapasakoti... Apsiribosiu pasakydama, jog veiksmas vyksta distopinėje visuomenėje, kurioje visi žmonės suskirstyti į kategorijas ir turi tam tikras funkcijas.
 Visą laiką skaitant knygą kirbėjo mintis, kad nors aprašoma visuomenė atrodo žiauri ir neteisinga, taip atrodo todėl, kad ji yra ant pradinio laiptelio - žmonės, gyvenę laisvėje, neturėję jiems primestų vaidmenų dar prisimena, koks tai jausmas, todėl taip skaudu yra įsisprausti į naujojo pasaulio rėmus. Knygoje šie žmonės dažnai vadinami tarpine karta, skiriančia dvi skirtingas visuomenės santvarkas. Visą laiką negalėjau nustoti galvoti, kad jei būtų aprašoma ne tarpinė, o, tarkim, penktoji ar devintoji karta, viskas būtų kitaip - aprašomi žmonės nejaustų tokio emocinio skausmo, jiems vyraujantis gyvenimo būdas atrodytų įprastas, nes kitokio jie nematė. Kažkodėl man norisi tai sugretinti su ekstremaliomis religijomis ar sektomis - juk jose uždarai gyvenantys žmonės irgi nematę kitokio gyvenimo, jiems keisčiausi dalykai ar papročiai (žiūrint mūsų akimis) atrodo normalūs. Bet tada pagalvoju ir apie savo - mūsų visuomenę, kurioje gyvename, gal ir ji kažkuo nenormali, iškreipta, žiūrint kitu požiūriu? Gal mes tiesiog pripratę gyventi tai ir ne kitaip, bet tai darydami praleidžiame kažką esminio, prarandame žmogiškumą? Ko verta kultūra, jei ji sukuriama dirbtinai?
Žodžiu, šioje knygoje apstu filosofijos, kuri skatina mąstyti, abejoti ir stebėtis. Nors visose recenzijose "Tarnaitės pasakojimas" lyginamas su Orwelo "1984", šią knygą esu linkusi lyginti su visomis distopijomis, ne tik su viena konkrečia, juk jų visų tikslas parodyti pasaulio sugedimą, žmogaus laisvės troškimą ir maištą, kuris kyla net didžiausioje kontrolėje.
Vertinimui net nesinori skirstyti, kiek balų duočiau už siužetą, originalumą ar personažus, nes puikiai suprantu, kad bendras knygos įspūdis nustelbia visus trūkumus (jei tokių yra).

Vertinimas: 10/10
Read more

Knyga: Jodi Picoult "Devyniolika minučių"






Autorė: Jodi Picoult
Originalus pavadinimas: Nineteen minutes
Leidykla: Alma littera
Metai: 2007 (šis leidimas Lietuvoje - 2008)

Vakar parsinešiau iš bibliotekos penkias knygas, tarp jų ir šią - nučiupinėtą, pageltusiais puslapiais, su pabraukimais ir pasibraukimais paraštėje - kitaip tariant, visais ženklais, bylojančiais šios knygos populiarumą. O tuo pačiu ir tai, jog mano pažintis su Jodi Picoult knygomis prasidėjo žymiai vėliau, nei daugelio kitų knygų mėgėjų. Kažkaip ilgai vengiau šios autorės knygų, visuomet lentyna, pilna vieno ir to paties rašytojo knygų, kurias, atrodo, skiria tik pavadinimai, man asociavosi su dviem dalykas - arba jas parašė pripažintas klasikas, arba "ant bangos" šiuo metu esantis popsininkas. Negražus ir netikslus pavadinimas, juk gal tai, kas šiuo metu atrodo popsas, kada nors irgi bus klasika, bet tiesiog negaliu susilaikyti taip nepavadindama rašytojų, kurių kūriniai skaitomi dėl autoriaus pavardės, o ne dėl žinios jose. Bet, kadangi laikau save gan racionaliu žmogumi, nusprendžiau atsikratyti savo nepagrįstai neigiamos nuomonės apie populiarias knygas ir iš pradžių jas paskaityti, o tik po to peikti.
Vis dėlto, neturėjau nė mažiausio noro pradėti nuo bemaž populiariausios Jodi Picoult knygos "Mano sesers globėjas", anot skaitytų atsiliepimų, sukeliančios ašarų potvynius, kažkaip skeptiškai žiūriu į tokią perdėtai jausmingą literatūrą. Paskaičiusi visų bibliotekoj buvusių Picoult knygų nugarėles (o jų buvo daug), galiausiai išsirinkau "Devyniolika minučių", kurios aprašymas žadėjo, jog siužete bus nagrinėjama smurto vidurinėje mokykloje tema. Tik pradėjusi skaityti supratau, jog siužetas sukasi apie vaikiną, kuris, nuo pat mažumės kentęs patyčias, vieną dieną ateina į mokyklą apsiginklavęs ir nušauna bei sužeidžia daugybę moksleivių. Kažkodėl visą laiką skaitydama šią knygą galvojau, jog ji parašyta po 2012 tragedijos JAV, tik perskaičius knygą ir atsivertusi pažiūrėti, kada ji išleista, supratau, kad tragedija įvyko praėjus keliems metams po knygos išleidimo. Paieškojau daugiau informacijos internete, aišku, esu girdėjusi apie panašias tragedijas, ne tik JAV mokyklose, bet mane sukrėtė tai, kiek daug jų vis dėlto buvo. Rodos, visada laikiau mokyklą saugia vieta, beveik tokia, kaip namai, bet perskaičius šią knygą o ir daugybę straipsnių apie panašius įvykius, norom nenorom nugara nuėjo šiurpas.
O baisiausia tai, kad Jodi Picoult savo knygoje pastato skaitytoją į siaubingai nepatogią padėtį - nors ir aprašo nukentėjusių vaikų skausmą, siaubą, kurį reikėjo išgyventi jiems ir jų tėvams, autorė nejučia taip nuteikia skaitytoją (ar bent taip nuteikė mane), jog jis suvokia stovįs abejose barikadų pusėse - jaučia tragedijos mastą, tačiau tuo pačiu ir supranta, kas pastūmėjo žudiką taip pasielgti. Autorė nenagrinėja veikėjo, apie kurį sukasi veiksmas - Piterio, nužudžiusio daugybę moksleivių - mąstymo, nei to, kaip jis jautėsi žudydamas, ji tiesiog kuria jo gyvenimo paveikslą, pasakodama apie kasdien patiriamas patyčias, psichologinį spaudimą ne tik mokykloje, bet ir šeimoje, paaugliui kuriamus neįveikiamus reikalavimus, kurie dar labiau jį žlugdo. Iš to lengva susidaryti vaizdą, kaip galėjo mąstyti tas paauglys, ir norom nenorom atpažįsti jame dalelę savęs - prisimeni bent vieną kartą, kai kažkas iš tavęs pasišaipė (gal net nemanydamas, kad tai paliks tavyje randelį) ir koks jausmas tada buvo. Autorė sukelia užuojautą žudikui, vis dėlto, ji nepavaizduoja esminio skirtumo tarp jo ir kiekvieno iš mūsų, kažkada buvusio paaugliais ir kentusio bendraamžių pažeminimą - kas įvyko jo galvoje, kad noras pasipriešinti virto noru žudyti?
Net nežinau, kaip vertinti šią knygą, tuo pačiu ir noriu ją girti, nes skaičiau neatsitraukdama, knyga tikrai užkabino labai jautrią istoriją ir autorė sugebėjo į ją pažvelgti nevienpusiškai - matydama joje ne aukas ir kaltininką, o TIK aukas. Vis dėlto, žvelgiant kitaip, man nepatiko tai, jog knyga lyg specialiai taip "sukalta", kad graudintų skaitytoją, kiek per smarkiai žaidžiama emocijomis, paliekant joms didžiausią vaidmenį. Ir siužetas rodos pasirinktas toks, kuris lyg tyčia drasko skaudžią visuomenės žaizdą (atrodo, lyg tokiu pasirinkdama tokią temą, apie kurią ir taip daug kalbama, autorėn siektų populiarumo), konkrečiai neatsakydamas į jokius klausimus - kas kaltas: ar žudikas ir nestabili jo psichika; ar tėvai, nematę, jog jų sūnuje bręsta keršto troškimas; ar aplinka ir socialinė mokyklos sandara, kurioje visada yra populiarieji ir žeminamieji?.. O ir veiksmo atomazga atrodo tokia pritempta, toks "skandaliukas", kad ne tik pagrindinis veikėjas kažką nužudė. Todėl taip ir negaliu konkrečiai pasakyti, ar patiko, ar nepatiko, vertingas skaitalas ar bevertis, verčiau patys paskaitykit ir nuspręskit. Žinau tik tiek, kad knyga tikrai suteikė skaitymo malonumą ir privertė mąstyti apie tai, kas vyksta - nors atsakymų ir nedavė, vis dėlto iškėlė klausimus. Nuo šiol stengsiuos nebesakyti, kad knyga bloga tol, kol jos neperskaitysiu (et, nejaugi vis dėlto teks skaityti "Mano sesers globėja"...?:)


Siužetas 5/10 (vien dėl atomazgos, kuri buvo nuspėjama, dirbtina, ir rodės, kad ja norima pasiekti skaitytojų nuostabą)
Veikėjai 7/10 (personažai pasirodė tikrai neblogai sukurti, kiekvienas su savo problemos, loginiu pagrindimu, įtikinami ir įdomūs, gal kiek per daug tipažiški)
Rašymo stilius 6/10 (jau nuo pat pirmo skyriaus šokinėjimas nuo vieno viekėjo prie kito erzino, kažkodėl priminė paauglių literatūrą... Vis dėlto, po kelių skyrių įsijaučiau į tokį pasakojimo būdą ir jis man nebetrukdė)

Verdiktas: 6/10
Read more

Filmas: Tirpstant

Originalus pavadinimas: Names Ba-geshem
Režisavo: Doron Eran
Vaidina: Hen Yanni, Yonatan Barak, Limor Goldstein ir kt.
Metai: 2011
IMDB: 7,7

Vakar pagaliau nuėjau į "Skalviją" pasižiūrėti jau beveik besibaigiančio LGBT filmų festivalio „Kitoks kinas“ ir iškart pasigailėjau, kad susigriebiau taip vėlai ir praleidau tiek daug gerų filmų. Dar liko uždarymo diena, tai, matyt, žiūrėsiu viską, ką tądien rodys.
Taigi, o dabar apie "Tirpstant". Prieš filmą festivalio organizatorius jį trumpai pristatė: sužinojau, kad režisierių sukurti šį filmą įkvėpė įvykis Tel Avive, kur 2009 prie gėjų baro įvyko susišaudymas, dauguma sužeistųjų buvo nepilnamečiai. Režisierius pastebėjo, kad daugumos sužeistųjų ligoninėje nelankė tėvai, bijodami, kad jų pažįstami sužinos apie jų sūnaus ar dukros lytinę orientaciją. Filmas prasideda taikliais žodžiais: "niekas nemoko, kaip būti gera motina".
Siužetas pasakoją apie šeimą, kurioje auga Asifas, dar tik ieškantis savo tapatybės. Vieną dieną, jam išėjus, tėvai randa paslėptus moteriškus drabužius, kuriais vaikinas mėgsta persirenginėti. Tėvas, su motinos pritarimu, nusprendžia pamokyti sūnų ir grįžusio jo nebeįsileidžia į namus. Tikėdamiesi, jog sūnus neturėdamas kur eiti apsigalvos, grįš namo ir pakeis gyvenimo būdą, tėvai jo laukia, bet iš sūnaus draugo sužino, kad Asifas iškeliavo dirbti į Australiją. Po kelių metų sunkiai suserga Asifo tėvas ir motina pasamdo detektyvą, kad šis surastų dingusį sūnų ir praneštų jam apie tėvo ligą. Tik detektyvas randa nebe Asifą, o Aną - merginą, kuria Asifaas tapo pasikeistęs lytį. Norėdamas būti arčiau tėvo ir padėti jam ištverti ligą, Asifas (dabar jau Ana) apsimeta slaugos darbuotoja. Tėvo jėgos vis silpsta, bet Ana jam padeda ištverti likusias dienas. Netikėtai motina atpažįsta Anoje savo sūnų - Asifą ir jos požiūris ima keistis.
Filmas, nors ir nagrinėjantis tokią jautrią temą, man pasirodė labai šviesus ir teigiamas - motina, nors ir išvariusi sūnų iš namų ir taip jo netekusi, vėliau pripažįsta jį kaip dukrą, mirštantis tėvas paslapčia supranta viską, kas vyksta ir jo paskutinės gyvenimo akimirkos praleidžiamos susitaikius su savimi pačiu.
Aktorių vaidyba - puiki, jų kuriami veikėjų psichologiniai paveikslai nustebino mane savo realistiškumu. Labiausiai sužavėjo Limor Goldstein, atlikusi Asifo/Anos motinos Galia vaidmenį. Aktorė puikiai atspindėjo kančią žmogaus, kuris yra priverstas rinktis: paaukoti savo principus ir įsitikinimus ar netekti artimo žmogaus. Visos stambiaplanės scenos, kuriose vaidino ši aktorė, buvo neįtikėtinos - net nemaniau, kad veide gali taip ryškiai atsispindėti tokios prieštaringos emocijos, bet Limor Goldstein meistriškai sugebėjo perteikti tai, kad jai nesuvokiamas sūnaus virsmas, tačiau tuo pačiu ir motinišką švelnumą savo vaikui. Mano manymu, būtent šios aktorės kuriama veikėja ryškiausiai atskleidė emocinę istorijos pusę. Vis dėlto, kiti aktoriai tikrai ne prastesni - puikius vaidmens sukurė tiek Ami Weinberg, vaidinęs Asifo/Anos tėvą, tiek Hen Yanni, atlikusi pagrindinį vaidmenį.
Įdomu ir tai, kad filmas daugiasluosknis, kiekvienas, veikiantis jame, turi savo istoriją, savo unikalų charakterį, čia nėra beveidžių ar stereotipų. Mirštantis tėvas - tai atskira siužeto linija, kančia žmogaus, kuris lėtai nyksta. Abu Asifo tėvai kuria bendrą istoriją - meilės, kuri nedingsta net sunkiausiose gyvenimo situacijose. Dėdė - tai istorija žmogaus, kuris savyje turi daug neapykantos, bet geba ją savyje pažaboti. Tas šiame filme ir gražu - daug skirtingų gyveimų, skirtingų kančios formų, tačiau galiausiai viskas išsisprendžia, jausmai nurimsta ir tampa šviesu.
Manau, kiekvienam bent kartą gyvenime reikėtų pažiūrėti tokį filmą. Nesakau, kad konkrečiai šį - yra ir daugiau filmų, kalbančių panašiai, bet apie tą patį -  lytinė orientacija nėra kažkas, kas atsiranda iš niekur - tai žmogaus tapatybės dalis ir niekas neturėtų būti dėl to teisiamas. Tavo artimasis, kas jis bebūtų - gėjus, lesbietė, transeksualas, heteroseksualas - yra tas pats žmogus, kurį pažinojai visą gyvenimą, todėl tai, kaip jis atrodo ar ką myli - nieko nekeičia. Taigi šį filmą rekomenduoju visiems - vieniems tai bus puiki proga atrasti savyje daugiau tolerancijos, kitiems - priminimas mylėti savo artimą, priimti jį tokį koks yra ir džiaugtis kiekviena kartu praleista minute.
Mano vertinimas: 9/10



Read more

Filmas: Mergina su drakono tatuiruote


Režisierius: David Fincher
Vaidina:  Rooney Mara, Daniel Craig ir kt.
Metai: 2011
IMDB: 7,9

Kai perskaičiau Stiego Larssono "Millenium" trilogiją, netyčiom "užkibau" ir nebegalėjau atsitraukti nuo Lisbet Salander ir Michaelio Bliumkvisto istorijos. Norėjau iš pradžių peržiūrėti 2009 metų, švediškąją versiją, tačiau holivudinę rasti buvo kur kas paprasčiau. Aišku, būtinai peržiūrėsiu ir senąją filmo versiją, juolab, kad jau yra visos trys jo dalys. Tiesa, Švedijoje net buvo sukurtas "Millenium" serialas... Na, bet dabar ne apie tai, pakalbėkim apie Davido Fincherio kūrinį.
Visų pirma, mane labai sutrikdė aktorių amžius. Skaitydama įsivaizdavau Michaelį kokių 40-ties, atitinkamai ir visi žmonės jo aplinkoje man atrodė jaunesni - jo dukra, sesuo, meilužė... Todėl filme visi herojai man atrodė kažkokie pasenę. Na, bet čia jau mano asmeniniai įsivaizdavimai.
Tai, kad skaičiau knygą, man trukdė (o gal kaip tik padėjo?) visą žiūrėjimo laiką - siužetas man atrodė gan aiškus. Tuo tarpu draugams, su kuriais žiūrėjau filmą, nuolat reikėjo kažką paaiškinti. Vis dėlto, galiu teigti, jog režisierius orientavosi į itin pastabius žiūrovus - daug kas buvo parodoma užuominomis, pasakoma netiesiogiai. Man, skaičiusiai knygą, tai visai patiko - nebuvo aiškiai pasakoma, kas yra kas, buvo paliekama laiko tam, kad žiūrovas pats susiprastų. Nors filme gal pritrūko keletos siužeto vingių, nagrinėtų knygoje, bendrai galiu teigti, kad režisierius sudėjo akcentus ten, kur reikia. Vienintelė išimtis - prievartavimo scena, nesupratau, kam ją reikia rodyti taip tiesiogiai.
Aktorių vaidyba - įtikinanti, tik filmo pradžioje vis šyptėldavau pamačiusi Danielį Craigą - taip ir atrodė, kad jis tuoj tuoj padarys kažką "bondiško". Et, tos etiketės taip greit prilimpa... Na, o Rooney Mara tikrai sužavėjo savo pasikeitimu dėl vaidmens:

















Drįsčiau sakyti, kad jai teko pasikeisti ne tik išvaizda - viename straipsnyje skaičiau, jog ji labai domėjosi būsimu vaidmeniu: bendravo su prievartos aukomis, bandydama suprasti jų psichologiją, mokėsi važinėti motociklu, lankė kikbokso treniruotes. Manau, jog visa tai jai padėjo sukurti spalvingą charakterį, jos sukurta veikėja buvo kur kas įvairiapusiškesnė ir gyvesnė nei Stiego Larsseno pavaizduota Lisbeta.
Mano vertinimas: 7/10.
 Apibendrindama galiu teigti, jog filmas man patiko. Maniau, jog amerikietiška versija bus šaudo-gaudo ir išnaudos tai, jog knygoje nemažai sekso scenų, tačiau visko (pasikartosiu, išskyrus prievartavimo sceną), buvo nei per daug, nei per mažai. Drąsiai rekomenduočiau šį filmą visiems, ne tik "Millenium" trilogijos fanams. Vis dėlto, jam reikia susikaupti, o jei žiūrėdami mėgstat pakramsnoti popkornus, geriau rinkitės lietuvišką versiją ar bent subtitruotą filmą - dialogai gan sudėtingi, todėl retkarčiais juos suprasti buvo sunkoka.  




Read more

Knyga: Stieg Larsson "Millenium" trilogija


Autorius: Stieg Larsson 
Trilogijos knygos (iš eilės): Mergina su drakono tatuiruote; Mergina, kuri žaidė su ugnimi; Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą
Originalūs pavadinimai: Män som hatar kvinnor (Vyrai, nekenčiantys moterų), Flickan som lekte med elden (Mergina, kuri žaidė su ugnimi), Luftslottet som sprängdes (Mergina, kuri sprogdino)
Leidykla: Obuolys
Metai: 2005, 2006, 2007 (Lietuvoje pirmosios dvi dalys - 2010, paskutinioji išleista 2011 metais)

Turiu prisipažinti, kad labai ilgai atidėliojau šių knygų skaitymą. Detektyvus skaitau tik tada, kai jaučiu, kad smegenys "iškepusios" nuo per daug rimtų knygų ir reikia atsipalaiduoti. Vis dėlto, nė vienos iš Larssono trilogijos dalių nepavadintum atsipalaidavimu  - ploniausią iš jų sudaro 576 puslapiai. Ir išvis, nesu linkusi skaityti tokių perdėtai populiarių knygų tuo metu, kai jos yra "ant bangos", mieliau kiek palaukiu, kol jų bumas nuslūgsta ir tik tada skaitau. Taip nutiko ir šį kart. Tiksliau, gal išvis nebūčiau skaičius, jei ne draugo mama, kuri papasakojo, kad ją ši trilogija taip įtraukė, kad nešdavosi knygą net prie pietų stalo. Taigi, iš jos pasiskolinusi visas tris knygas parsitempiau jas namo ir maniau, kad šitokios apimties skaitalo užteks geram mėnesiui. Oi, kaip aš klydau - įveikiau visas per savaitę!
Pirmoji dalis "užkabino" labai greit - veiksmas prasideda tuomet, kai žurnalistas Michaelis Bliumkvistas po didžiulio skandalo, kuriame jis buvo apkaltintas šmeižtu, randa būdą atsitraukti nuo visuomenės - Henrikas Vangeris, buvęs Vangerių koncerno vadovas, pakviečia jį rašyti jo biografiją. Tokia oficiali versija, o tikroji Bliumkvisto užduotis - išsiaiškinti, kas prieš daugelį metų nutiko dingusiai Henrietai Vanger. Žurnalisto atidumas ir gebėjimas rinkti informaciją padeda atskleisti daugiau nei 40 metų slėptas Vangerių šeimos paslaptį. Siužeto smagumas slypi tame, kad skaitytojas puikiai supranta, kokia absurdiška ir neįmanoma užduotis patikėta Bliumkvistui - juk jis net ne detektyvas, o paprasčiausias žurnalistas, be to, iškapstyti prieš šitiek metų įvykusio įvykio detales tikrai nėra taip lengva. Vis dėlto, smagu kartu su herojumi bandyti įminti Vangerių šeimos paslaptį. Dar įdomiau pasidaro, kai Michaeliui į pagalbą ateina Lisbeta Salander - mergina, sugebanti "nulaužti" bet kokį kompiuterį, tačiau visiškai nesugebanti bendrauti.
Antroje knygoje veiksmas taip pat sukasi apie Michaelį - jis tiria medžiagą skandalingam straipsniui,  ir į jo akiratį patenka Lisbetos Salander tėvas. Trečioji knyga labiausiai nagrinėja Lisbetos asmenybę ir gyvenimą.
Antroji trilogijos knyga man pasirodė net įdomesnė už pirmąją, o trečia - išvis labai gera, o juk dažniausiai būtent pirmoji knygų serijos dalis būna įspūdingiausia.  Atrodo, jog autoriaus stiprybė - siužeto vystymas, įvykiai aprašomi labai sklandžiai, paliekamos užuominos apie tai, kas vyks toliau sukelia smalsumą, tačiau per daug neatskleidžia. Nors šias knygas drąsiai galima vadinti "tamsiomis" - jų siužetai niūrūs, kupini smurto ir prievartos, vis dėlto jų nešama žinia - teigiama, raginanti nesitaikstyti su aplink vykstančia neteisybe.
Mano manymu, didžiausias trilogijos minusas - stereotipiniai veikėjų charakteriai. Michaelis - tipiškas herojus - jis labai teigiamas, pasitikintis kitais žmonėmis, nenorintis laužyti taisyklių. Lisbeta - visiška jo priešingybė, einanti prieš visuomenės normas. Atrodo, jog Lisbetos charakteris - tam tikras šaržas, ji vaizduojama kaip antisociali, maištaujanti, gotams "prijaučianti" paugliškos išvaizdos mergina. Nors, matyt, būtent toks veikėjos charakteris lėmė didelę dalį trilogijos sėkmės.
Dar vienas pastebėjimas - nors lietuviški knygų pavadinimai puikiai susiejo knygas tarpusavyje, vis dėlto švediški man patiko labiau - visose knygose pagrindinis veikėjas yra Michaelis, tad tai, jog pavadinimuose akcentuojama mergina, man pasirodė ne itin tikslu.

Mano vertinimas: Siaubingai sunku vertinti kažkokiu konkrečiu skaičiumi - jei vertinčiau šias knygas visų kitų skaitytų knygų tarpe, jos neužimtų itin aukštos vietos, visgi, esu skaičiusi tikrai geresnių ir vertingesnių kūrinių. Tačiau vertinant trilogiją tarp kitų detektyvų, ji užimtų labai aukštą vietą.  Todėl pamaniau, kad reikia įvesti kažkokius aiškesnius vertinimo kriterijus, tad štai jie, šiokie tokie:

Siužetas 9/10
Veikėjai 4/10
Rašymo stilius 8/10

Verdiktas: 7/10
Read more

Filmas: The silence of the lambs

Režisierius: Jonathan Demme
Vaidina: Jodie Foster, Anthony Hopkins ir kt.
IMDB: 8,7

Pagaliau pagaliau pagaliau prisiruošiau pažiūrėti šį filmą. Tiesiog, prieš kokius metus perskaičiau Thomas Harris to paties pavadinimo knygą, pagal kurią jis ir sukurtas. O kai iš pradžių perskaitai knygą, filmą žiūrėti būna kažkaip...neįtikinama. Vis "gaudai" režisierių, kur jis kokią sceną išėmė, kur pridėjo kažką savo, ir šiaip, visą laiką nesąmoningai tikrini, ar veiksmas vyksta "kaip knygoj".
Šioje knygos ekranizacijoje režisierius nedaug nukrypo nuo siužeto, pasakojamo knygoje, todėl nenusivyliau. Gal kiek kitaip buvo kuriama įtampa - filme ji radėjo rastis tik kažkur nuo vidurio, o knygoje - palaipsniui augo nuo pat pradžių. Vis dėlto, ekranizacija įtraukė taip, kad net nepastebėjau, kiek laiko prabėgo ją bežiūrint.
Aktoriai taip pat nenuvylė. Hopkins tikrai puikiai atliko intelektualaus žudiko vaidmenį, nors vaizduotėje buvau susikūrusi kiek kitokį Hanibalo paveikslą, aktoriaus kuriamas personažas tikrai netrukdė, net neabejoju, kad jei dar kartą skaityčiau knygą, įsivaizduočiau būtent jį. Jodie Foster keistas šveplavimas pridėjo jos charakteriui šarmo, o ir šiaip, tikrai geras vaidmuo man pasirodė, nežinau, gal aš nebegaliu objektyviai vertint, na nes labai jau man tas siužetas puikus, tai ir visa kita, kas jį išpildo man patinka.
Knyga vs filmas - pastarasis nusileidžia nebent scena, kur (spoiler alert!!!) Hanibalas užsideda negyvelio veidą tam, kad ištrūktų iš kalėjimo. Ekranizacijoj tai kažkaip pernelyg nuspėjamai buvo parodyta, kartu žiūrėjęs draugas sakė, kad jam akivaizdu, kas čia bus, tuo tarpu knygoj tai tikrai tikrai buvo netikėta. Ir šiaip, visi esminiai dialogai knygoje geriau suskambėjo, gal jiems suvokti reikia duoti sau daugiau laiko, kelis kartus persiskaityt, o čia visos esminės potekstės praplaukė pro ausis.
Vienu žodžiu, siužetas nerealus, filmas - tiksliai pagal siužetą, aktoriai puikūs, tai žiūrėti verta ir dar kartą verta. Tik nežinau, ar iš pradžių knygą, po to filmą, ar atvirkščiai.. Čia jau kaip jum noris.

Mano vertinimas: bijau vertint, bo nežinau, ar už patį filmo pastatymą, ar už Thomas Harris knygą tuos balus duodu... Be tebūnie 9/10 už bendrą rezultatą.



Read more

Filmas: Upside down

Režisierius: Juan Solanas
Vaidina: Jim Sturgess, Kirsten Dunst, Timothy Spall ir kt.
IMDB: 6,3

Ir vėl vakarui ieškojau kažko,kas būtų apie meilę, bet su šiek tiek sci-fi (mokslinės fantastikos) elementų. Upside down aprašymas iškart patraukė pažadu, jog tai "filmas apie dvi šalia egzistuojančias planetas su skirtinga gravitacija". Bet tai turbūt ir buvo vienintelis įdomus dalykas. Visa kita - taip tikėta, nuspėjama ir banalu, kad net nežinau, ką ir besakyti. Gal prie tokios filmo nesėkmės prisidėjo tai, kad režisierius tuo pat metu ir scenaristas?.. Juk savo mintis surežisuoti visada būna sunkiau, o kai niekas iš šalies nepadeda, va, tokia banalybė ir išeina.
Žodžiu, siužetas maždaug toks: egzistuoja dvi planetos, viena iš jų kybo virš kitos (kaip dvi hamburgerio pusės), taip išeina, kad viena kitai jos atrodo aukštyn kojom. Gravitacija kiekvienoj iš jų veikia individualiai, tai reiškia, kad ir norėdamas nenukrisi į planetą, kuri po tavim ar nenuskrisi į tą, kuri virš tavęs. Čia ir baigiasi visa mokslinė fantastika (o gaila...) ir prasideda meilė-seilė.
Berniukas iš apatinės planetos, vardu Adamas, netyčia sutinka mergaitę, vardu Eden, veiksmas prašoka kokius penkis metus ir matom jau suaugusį Adamą (vaid. Jim Sturgess) ir jau visą mergina Eden (vaid. Kirsten Dunst) paaugliškai pažeidinėjančius įstatymus, kurie draudžia keliauti į kitą planetą ar kontaktuoti su jos gyventojais. Kitaip tariant, Adamas su virve atsitempė savo mylimąją iš kitos planetos, ir su ja glėbesčiuojasi po akmeniu, kad ji nenuskristų. Kas baisiausia, aš nė kiek neperdedu. Žodžiu, banalu banalu.
Beeet, kad būtų dar banaliau, siužete atsiranda konfliktas - įsimylėjelius ima gaudyti abiejų pasaulių policijos ir per nelamingą atsitikimą Eden iš Adamo planetos nukrenta į savąją tiesiai ant uolų. Žinoma, Adamas padaro išvadą, kad ji žuvo, paliūdi ir pasikankina, o po kelių metų matome jį įsisukusį į žemutinės, prastesnės, planetos kasdienybę - darbas-namai-darbas (visai kaip pas mus, ar ne?). Skirtumas tas, kad jo darbas - su ypatingais rožinių bičių milteliais, kuriais galima nugalėti gravitaciją, todėl jis pasiryžęs sukurti kremą nuo raukšlių. Ir, žinoma, kad žiūrovams netektų ilgai laukti meilės scenų, per vos veikiantį televizorių jis pamato savo Eden - gyvą ir sveiką, kaip tyčia dirbančią vienintelei tarpplanetinei organizacijai, ir nusprendžia, kad jam reikia ten įsidarbinti. (Tiesa, pamelavau, kai sakiau, kad dvi planetos - vienintelis šio filmo geras dalykas, dar man jame buvo įdomu žiūrėti į Adamo bendradarbį vaidinantį Timothy Spall, įnešė filmui žavesio su savo smagiu personažu.)
Toliau viskas irgi vyksta lyg pagal muilo operų planą - Adamas rizikuodamas savo darbo vieta bei gyvybe (neaišku, kuris svarbesnis) nukeliauja pasirodyti Eden, koks jis gražus per tuos metus, kai jie nesimatė, užaugo, o šiai, pasirodo, amnezija, ir ji visai nepamena buvusio mylimojo... Oi, dar pamiršau pasakyti, kad nukeliavus į kitą planetą bet kokia materija pradeda degti, tai Adamui tikra to žodžiu prasme svyla kulnai ir jis turi lakstyti iš vienos planetos į kitą...
Žodžiu, gražu pažiūrėti į vaizdo efektus ir visada žavų Jim Sturgess, įdomu pažiūrėti į Timothy Spall personažą, bet jei norisi įdomaus siužeto, ieškokit jo kitur. Nes nelaimingą uždraustą meilę bei amnezija sergančią pagrindinę veikėją galim pamatyti kasdien per TV3, tuoj po "Simpsonų"... Žodžiu, norisi palinkėti režisieriui lavinti savo vaizduotę, o aktoriams - nesivelti į abejotino siužeto filmus.

(Tiesa, prasikeikiau kad prieš filmą trailerio nepažiūrėjau - praktiškai viską parodo, tai ir tas porą žiūrėjimo valandų būčiau sutaupius... Tai jei dar svarstot, ar žiūrėt šitą filmą, šekit anonsą ir žinokit, kad filme daugiau nieko ir nebus...)

Mano vertinimas: 4/10




Read more

Filmas: Lars and the real girl

Režisierius: Craig Gillespie
Vaidina: Ryan Gosling, Emily Mortimer, Paul Schneider, Kelli Garner ir kt.
IMDB: 7,4

Penktadienio vakarui norėjau kažko banalaus, mielo, šiek tiek neįprasto ir būtinai apie meilę. Pasvarsčiau tarp Wristcutters: A love story (pripažinkim, pavadinimas neblogas) ir Lars and the real girl. Pastarasis patraukė visiškai absurdišku siužetu - vienišas, toks nerd-type vyrukas, vardu Larsas (vaid. Ryan Gosling), kuriam jau per trisdešimt ir visas kaimelis jau praradę viltį, kad jis ką nors susiras, nei iš šio nei iš to praneša broliui (vaid. Paul Schneider), kad per internetą susirado merginą, ir ji ketina pasisvečiuoti kaimelyje. Aišku, visi apsidžiaugia, brolis ir jo apvalutė, kūdikio besilaukianti žmona Karin (vaid. Emily Mortimer) ima ruošti vakarienę ir laukti Larso ir jo išrinktosios, o tas pasirodo su tikroviškai atrodančia lėlė, kurią vadina Bianca ir kuri tikrai ne iš vaikų parduotuvės... Šeima, nežinodama ką daryti, susėda prie vakarienės stalo ir net išsižiojusi žiūri į tai, kaip Larsas kuo ramiausiai kalba su savo "mylimąja", kartais dar nugriebdamas maisto iš jos lėkštės. Kai tampa akivaizdu, kad tai ne pokštas, Karin su vyru sugalvoja subtilų būdą nuvesti Larsą pas gydytoją, o ši šeimai pasako, jog vienintelis būdas išgydyti šią ligą - pritarti Larsui ir apsimesti, kad Bianca gyva.
Larso brolis su žmona pasiruošia priimti viso kaimelio patyčias tam, kad tik Larsui būtų geriau ir jis greičiau išsivaduotų iš ligos, per kurią vietoj sekso prekių parduotuvės žaislo jis mato gyvą merginą. Vis dėlto, kaimelio žmonės į išskirtinę Larso ligą ir viešus jo pasirodymus su ekscentriška "mergina" žiūri labai atlaidžiai ir visi kartu nusprendžia padėti jam išgyti. Absurdas kyla iki tokio lygio, kad Bianca kartu su Larsu vyksta į bažnyčią, netgi gauna darbą... Kaimelio gyventojai visur kviečiasi Larsą kartu su jo plastikine mergina, taip įtraukdami vyrą į socialinį gyvenimą, kurio, būdamas vienas, jis visada vengė. Bianca, įsivaizduojama mergina, tampa ryšiu tarp jo ir kitų žmonių.
Nenoriu išduoti įdomiausių filmo dalių, todėl kai ką nutylėsiu ir tik pasakysiu, jog šis filmas - nuostabi istorija apie tai, kaip bendravimas ir rūpestis gali pagydyti žmogų ir padėti jam atsisakyti silpnybių. Aišku, tai labai metaforiškas filmas su subtiliu humoru, juk realiai niekas nesitikime, kad draugai ir kaimynai pritars, jei imsim visur vaikščioti su pripučiama lėle. Vis dėlto, ši hiperbolizuota situacija verčia pažiūrėti į save kitaip - gal ir man, kaip tam Larsui, kažkada yra buvę, jog jaučiausi vieniša ir visų palikta, o  mano iliuzijos trukdė pamatyti, kiek žmonių iš tikrųjų manimi rūpinasi?.. Žodžiu, filmas ir juokingas, ir tiek mielas, kad net graudu. Taigi, kuo puikiausiai išpildė mano penktadieninio filmo norus - mielas, neįprastas ir apie meilę. Tokią didelę meilę artimam žmogui, kad dėl jo gali susitaikyti su visomis keistenybėmis, kad tik padėtum jam judėti pirmyn.

Mano vertinimas: 9/10

Read more

Filmas: Ana Karenina


Režisierius: Joe Wright
Vaidina: Keira Knightley, Jude Law, Aaron Johnson ir kt.
IMDB : 6,8

Šiandien buvo smarkiai pareklamuota Akropolio kino diena, ir, dėl nepaaiškinamų priežasčių, Vingio Forum Cinemas šia proga irgi rodė filmus po 8 litus. Nenuliūdino manęs prekybcentrio švenčių logikos trūkumas ir nusprendžiau pasinaudoti proga nebrangiai pamatyti filmą. Net nekilo klausimas, ką pasirinkti - žinoma, kad naująją "Anos Kareninos" ekranizaciją. Visada įdomu pamatyti kaip interpretuojama visiems žinoma istorija, kaip režisierius nusprendžia sudominti žiūrovą, kuris dar prieš įžengdamas į teatro salę kuo puikiausiai žino visą siužetą ir istorijos pabaigą. Ir ko mes, kaip žiūrovai ieškome jau žinomoje istorijoje?
Visų pirma, dėmesys kliūna į aktorius. Akivaizdu, jog Keira Knightley - režisieriaus mūza, ji vaidino pagrindinius vaidmenis žymiausiuose jo filmuose ("Atonement", "Pride and Prejudice"). Kiek netikėtas pasirinkimas Vronskio vaidmeniui - jaunas aktorius, savo karjerą pradėjęs Walt Disney filmuose, Aaron Johnson. Pirmą kartą pamačiau šį aktorių filme "Nowhere boy" ir jau nuo tada laukiau, kol išvysiu šį talentingą vyrą dar viename rimtame vaidmenyje, tačiau nesitikėjau, kad jis padarys tokį karjeros šuolį. Manau, apie šį aktorių teks dar daug išgirsti... Jude Law vaidmuo pasirodė gan netikėtas. Juk šis aktorius nuolat tituluojamas karščiausiu Holivudo jaunikiu ir panašiai, todėl kaip ir logiška atrodė, jog tai jis vaidintų Vronskį, jauną gražų Anos mylimąjį, o ne nebereikalingą, pamestą ir pernelyg atlaidų vyrą. Vis dėlto, Jude Law šiame vaidmenyje atrodė beveik neatpažįstamas, tikrai įsijautęs į personažą. Taigi, galiu drąsiai sakyti, jog pagrindinių vaidmenų aktoriai parinkti puikiai.
Įdomus ir filmo pateikimas. Labai daug metaforų, viena jų - teatro scena. Joje prasideda filmo veiksmas, joje ir pasibaigia, taip lyg pabrėžiant šios istorijos iliuziškumą, netikrumą, tuo pačiu ir teatrališkumą. Taip sušvelninamas tragiškas siužetas, žiūrovas tarsi paguodžiamas jam parodant, jog visa tai - netikra. Režisierius šiame filme pasirinko pabrėžti tai, ko Tolstojus savo kūrinyje taip smarkiai neakcentavo - moters požiūrį į vyro neištikimybę. Knygoje Anos tragedija ta, kad ji priversta pasirinkti - ar būti su mylimuoju, tačiau netekti galimybės dar kada išvysti savo sūnų; ar paklust motinystės instinktui, tačiau prarasti laimę ir gyvenimo prasmę. Tuo tarpu Joe Wright nusprendė pabrėžti kitą Anos Kareninos tragedijos pusę ir tarsi užduoti klausimą - kas nutinka, kai moteris, praradusi sūnų, socialinį statusą, žmonių pagarbą dėl savo mylimojo, ima abejoti jo ištikimybe? Režisierius filme puikiai atskleidžia moters priklausomybę nuo vyro, net beprotybę iš meilės. Manau, jog moters psichologija filme buvo tikrai subtiliai išnagrinėta ir perteikta.
Galiu pasakyti, jog filmas tikrai nustebino savo gilumu ir neįprastais režisūriniais sprendimais, žinoma istorija buvo paversta kažkuo nauju, o tai, manau, ir yra didžiausias pasiekimas.

Mano vertinimas: 7,9/10

Read more