Autorius: Stieg Larsson
Trilogijos knygos (iš eilės): Mergina su drakono tatuiruote; Mergina, kuri žaidė su ugnimi; Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą
Originalūs pavadinimai: Män som hatar kvinnor (Vyrai, nekenčiantys moterų), Flickan som lekte med elden (Mergina, kuri žaidė su ugnimi), Luftslottet som sprängdes (Mergina, kuri sprogdino)
Leidykla: ObuolysMetai: 2005, 2006, 2007 (Lietuvoje pirmosios dvi dalys - 2010, paskutinioji išleista 2011 metais)
Turiu prisipažinti, kad labai ilgai atidėliojau šių knygų skaitymą. Detektyvus skaitau tik tada, kai jaučiu, kad smegenys "iškepusios" nuo per daug rimtų knygų ir reikia atsipalaiduoti. Vis dėlto, nė vienos iš Larssono trilogijos dalių nepavadintum atsipalaidavimu - ploniausią iš jų sudaro 576 puslapiai. Ir išvis, nesu linkusi skaityti tokių perdėtai populiarių knygų tuo metu, kai jos yra "ant bangos", mieliau kiek palaukiu, kol jų bumas nuslūgsta ir tik tada skaitau. Taip nutiko ir šį kart. Tiksliau, gal išvis nebūčiau skaičius, jei ne draugo mama, kuri papasakojo, kad ją ši trilogija taip įtraukė, kad nešdavosi knygą net prie pietų stalo. Taigi, iš jos pasiskolinusi visas tris knygas parsitempiau jas namo ir maniau, kad šitokios apimties skaitalo užteks geram mėnesiui. Oi, kaip aš klydau - įveikiau visas per savaitę!
Pirmoji dalis "užkabino" labai greit - veiksmas prasideda tuomet, kai žurnalistas Michaelis Bliumkvistas po didžiulio skandalo, kuriame jis buvo apkaltintas šmeižtu, randa būdą atsitraukti nuo visuomenės - Henrikas Vangeris, buvęs Vangerių koncerno vadovas, pakviečia jį rašyti jo biografiją. Tokia oficiali versija, o tikroji Bliumkvisto užduotis - išsiaiškinti, kas prieš daugelį metų nutiko dingusiai Henrietai Vanger. Žurnalisto atidumas ir gebėjimas rinkti informaciją padeda atskleisti daugiau nei 40 metų slėptas Vangerių šeimos paslaptį. Siužeto smagumas slypi tame, kad skaitytojas puikiai supranta, kokia absurdiška ir neįmanoma užduotis patikėta Bliumkvistui - juk jis net ne detektyvas, o paprasčiausias žurnalistas, be to, iškapstyti prieš šitiek metų įvykusio įvykio detales tikrai nėra taip lengva. Vis dėlto, smagu kartu su herojumi bandyti įminti Vangerių šeimos paslaptį. Dar įdomiau pasidaro, kai Michaeliui į pagalbą ateina Lisbeta Salander - mergina, sugebanti "nulaužti" bet kokį kompiuterį, tačiau visiškai nesugebanti bendrauti.
Antroje knygoje veiksmas taip pat sukasi apie Michaelį - jis tiria medžiagą skandalingam straipsniui, ir į jo akiratį patenka Lisbetos Salander tėvas. Trečioji knyga labiausiai nagrinėja Lisbetos asmenybę ir gyvenimą.
Antroji trilogijos knyga man pasirodė net įdomesnė už pirmąją, o trečia - išvis labai gera, o juk dažniausiai būtent pirmoji knygų serijos dalis būna įspūdingiausia. Atrodo, jog autoriaus stiprybė - siužeto vystymas, įvykiai aprašomi labai sklandžiai, paliekamos užuominos apie tai, kas vyks toliau sukelia smalsumą, tačiau per daug neatskleidžia. Nors šias knygas drąsiai galima vadinti "tamsiomis" - jų siužetai niūrūs, kupini smurto ir prievartos, vis dėlto jų nešama žinia - teigiama, raginanti nesitaikstyti su aplink vykstančia neteisybe.
Mano manymu, didžiausias trilogijos minusas - stereotipiniai veikėjų charakteriai. Michaelis - tipiškas herojus - jis labai teigiamas, pasitikintis kitais žmonėmis, nenorintis laužyti taisyklių. Lisbeta - visiška jo priešingybė, einanti prieš visuomenės normas. Atrodo, jog Lisbetos charakteris - tam tikras šaržas, ji vaizduojama kaip antisociali, maištaujanti, gotams "prijaučianti" paugliškos išvaizdos mergina. Nors, matyt, būtent toks veikėjos charakteris lėmė didelę dalį trilogijos sėkmės.
Dar vienas pastebėjimas - nors lietuviški knygų pavadinimai puikiai susiejo knygas tarpusavyje, vis dėlto švediški man patiko labiau - visose knygose pagrindinis veikėjas yra Michaelis, tad tai, jog pavadinimuose akcentuojama mergina, man pasirodė ne itin tikslu.
Mano vertinimas: Siaubingai sunku vertinti kažkokiu konkrečiu skaičiumi - jei vertinčiau šias knygas visų kitų skaitytų knygų tarpe, jos neužimtų itin aukštos vietos, visgi, esu skaičiusi tikrai geresnių ir vertingesnių kūrinių. Tačiau vertinant trilogiją tarp kitų detektyvų, ji užimtų labai aukštą vietą. Todėl pamaniau, kad reikia įvesti kažkokius aiškesnius vertinimo kriterijus, tad štai jie, šiokie tokie:
Siužetas 9/10
Veikėjai 4/10
Rašymo stilius 8/10
Verdiktas: 7/10
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą