Autorė: Margaret Atwood
Originalus pavadinimas: The Handmaid's tale
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 1985 (šis leidimas Lietuvoje - 2012)
Puslapių skaičius: 336
Net nežinau, nuo ko pradėti aprašinėti šią knygą, parsinešiau ją iš bibliotekos su savo mėgstamiausio autoriaus nauja knyga, kurios atsiradimo bibliotekoje ilgai laukiau (Jostein Gaarder "Kortų žaidimas"), bet ši nustelbė ne tik lauktąją, bet dar kelias prieš tai ir po to skaitytas knygas - "Tarnaitės pasakojimas" tikrai buvo kažkas tokio! Žinot, kaip būna, kai perskaitai knygą ar pažiūri filmą ir paskui dar kokią savaitę nuotrupos ar netikėtos mintys vis blyksteli galvoje? Tai va, čia tikrai toks kūrinys.
Nenoriu papasakoti per daug, nes labiau tikiuosi, kad bent kažkas, perskaitęs šį mano įrašą susidomės knyga ir ją perskaitys, todėl nenoriu išduoti siužeto, bet tuo pačiu negaliu ir nieko nepapasakoti... Apsiribosiu pasakydama, jog veiksmas vyksta distopinėje visuomenėje, kurioje visi žmonės suskirstyti į kategorijas ir turi tam tikras funkcijas.
Visą laiką skaitant knygą kirbėjo mintis, kad nors aprašoma visuomenė atrodo žiauri ir neteisinga, taip atrodo todėl, kad ji yra ant pradinio laiptelio - žmonės, gyvenę laisvėje, neturėję jiems primestų vaidmenų dar prisimena, koks tai jausmas, todėl taip skaudu yra įsisprausti į naujojo pasaulio rėmus. Knygoje šie žmonės dažnai vadinami tarpine karta, skiriančia dvi skirtingas visuomenės santvarkas. Visą laiką negalėjau nustoti galvoti, kad jei būtų aprašoma ne tarpinė, o, tarkim, penktoji ar devintoji karta, viskas būtų kitaip - aprašomi žmonės nejaustų tokio emocinio skausmo, jiems vyraujantis gyvenimo būdas atrodytų įprastas, nes kitokio jie nematė. Kažkodėl man norisi tai sugretinti su ekstremaliomis religijomis ar sektomis - juk jose uždarai gyvenantys žmonės irgi nematę kitokio gyvenimo, jiems keisčiausi dalykai ar papročiai (žiūrint mūsų akimis) atrodo normalūs. Bet tada pagalvoju ir apie savo - mūsų visuomenę, kurioje gyvename, gal ir ji kažkuo nenormali, iškreipta, žiūrint kitu požiūriu? Gal mes tiesiog pripratę gyventi tai ir ne kitaip, bet tai darydami praleidžiame kažką esminio, prarandame žmogiškumą? Ko verta kultūra, jei ji sukuriama dirbtinai?
Žodžiu, šioje knygoje apstu filosofijos, kuri skatina mąstyti, abejoti ir stebėtis. Nors visose recenzijose "Tarnaitės pasakojimas" lyginamas su Orwelo "1984", šią knygą esu linkusi lyginti su visomis distopijomis, ne tik su viena konkrečia, juk jų visų tikslas parodyti pasaulio sugedimą, žmogaus laisvės troškimą ir maištą, kuris kyla net didžiausioje kontrolėje.
Vertinimui net nesinori skirstyti, kiek balų duočiau už siužetą, originalumą ar personažus, nes puikiai suprantu, kad bendras knygos įspūdis nustelbia visus trūkumus (jei tokių yra).
Vertinimas: 10/10
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą