Vaidina: Ryan Gosling, Emily Mortimer, Paul Schneider, Kelli Garner ir kt.
IMDB: 7,4
Penktadienio vakarui norėjau kažko banalaus, mielo, šiek tiek neįprasto ir būtinai apie meilę. Pasvarsčiau tarp Wristcutters: A love story (pripažinkim, pavadinimas neblogas) ir Lars and the real girl. Pastarasis patraukė visiškai absurdišku siužetu - vienišas, toks nerd-type vyrukas, vardu Larsas (vaid. Ryan Gosling), kuriam jau per trisdešimt ir visas kaimelis jau praradę viltį, kad jis ką nors susiras, nei iš šio nei iš to praneša broliui (vaid. Paul Schneider), kad per internetą susirado merginą, ir ji ketina pasisvečiuoti kaimelyje. Aišku, visi apsidžiaugia, brolis ir jo apvalutė, kūdikio besilaukianti žmona Karin (vaid. Emily Mortimer) ima ruošti vakarienę ir laukti Larso ir jo išrinktosios, o tas pasirodo su tikroviškai atrodančia lėlė, kurią vadina Bianca ir kuri tikrai ne iš vaikų parduotuvės... Šeima, nežinodama ką daryti, susėda prie vakarienės stalo ir net išsižiojusi žiūri į tai, kaip Larsas kuo ramiausiai kalba su savo "mylimąja", kartais dar nugriebdamas maisto iš jos lėkštės. Kai tampa akivaizdu, kad tai ne pokštas, Karin su vyru sugalvoja subtilų būdą nuvesti Larsą pas gydytoją, o ši šeimai pasako, jog vienintelis būdas išgydyti šią ligą - pritarti Larsui ir apsimesti, kad Bianca gyva.
Larso brolis su žmona pasiruošia priimti viso kaimelio patyčias tam, kad tik Larsui būtų geriau ir jis greičiau išsivaduotų iš ligos, per kurią vietoj sekso prekių parduotuvės žaislo jis mato gyvą merginą. Vis dėlto, kaimelio žmonės į išskirtinę Larso ligą ir viešus jo pasirodymus su ekscentriška "mergina" žiūri labai atlaidžiai ir visi kartu nusprendžia padėti jam išgyti. Absurdas kyla iki tokio lygio, kad Bianca kartu su Larsu vyksta į bažnyčią, netgi gauna darbą... Kaimelio gyventojai visur kviečiasi Larsą kartu su jo plastikine mergina, taip įtraukdami vyrą į socialinį gyvenimą, kurio, būdamas vienas, jis visada vengė. Bianca, įsivaizduojama mergina, tampa ryšiu tarp jo ir kitų žmonių.
Nenoriu išduoti įdomiausių filmo dalių, todėl kai ką nutylėsiu ir tik pasakysiu, jog šis filmas - nuostabi istorija apie tai, kaip bendravimas ir rūpestis gali pagydyti žmogų ir padėti jam atsisakyti silpnybių. Aišku, tai labai metaforiškas filmas su subtiliu humoru, juk realiai niekas nesitikime, kad draugai ir kaimynai pritars, jei imsim visur vaikščioti su pripučiama lėle. Vis dėlto, ši hiperbolizuota situacija verčia pažiūrėti į save kitaip - gal ir man, kaip tam Larsui, kažkada yra buvę, jog jaučiausi vieniša ir visų palikta, o mano iliuzijos trukdė pamatyti, kiek žmonių iš tikrųjų manimi rūpinasi?.. Žodžiu, filmas ir juokingas, ir tiek mielas, kad net graudu. Taigi, kuo puikiausiai išpildė mano penktadieninio filmo norus - mielas, neįprastas ir apie meilę. Tokią didelę meilę artimam žmogui, kad dėl jo gali susitaikyti su visomis keistenybėmis, kad tik padėtum jam judėti pirmyn.
Mano vertinimas: 9/10
1 komentarai (-ų):
Eh.. ir visgi nepasigailėjau x) Nes utopinių idėjų šalininkė, kažkur mano asmenybėj užstrigus ir nežadanti pasitraukti, surado tobuliausią idėją - neieškoti savyje to, ko nėra, nesistengti surasti to, ką radau pas kitus, nevogti ir ugdyti tuo dalykus, kurie jau kažkur viduje po truputį auga..
Rašyti komentarą